Pro langą

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

„I get knocked down but I get up again, you‘re never gonna keep me down! “ suskambo Nokia c3.
Žadintuvas – šeštą žiemos vakaro valandą. Lašeliais šviesa sklido pro aprasojusius dešimtame aukšte besirandančio buto langus, kuomet prakaituota ranka nubraukė pilkšvą sluoksnį, atidengdama alsavimų sukurtas užuolaidas už kurių gėdijosi pustuštis kambarys su ketveriais čiužiniais viduryje ir dviem vaikinais, kurių vienas sėdėjo šalia lango reguliuodamas žiūronus, kol kitas nusiiminėjo bokso pirštines ir vyniojo čiužinius.
-O tai pro žiūronus geriau matysis? - bukai apžiūrinėdamas įrankį klausė Marius.
-Kas? – Grūsdamas suvyniotą čiužinį į dėžę kambario kampe gūžtelėjo pečiais Vytas.
-Nieko nematau aš pro juos.
-Ko nematai?
-Subinės auksinės.
-Blindos?
-Mhm. Blindos...
-Prie ko čia Blinda?
-...
-M? – Nekantravo Vytas.
-Tos tavo kaimynės - studentės italės užpakalis pro langą, ar geriau matosi su žiūronais?
-O tai prie ko čia Blinda? – Neatstojo Vytas.
-Atsakyk į klausimą.
-Ne, tai tu atsakyk.
Atsakė Marius į kvailą klausimą.
-Jo. Geriau matosi.
-Jau ir pats spėjau susiprotėt.
-Tai kam dar klausei?
-Ir į tai atsakyt? – Suabejojo draugo intelektu Marius.
-Nu. – Patvirtino abejones Vytas.
Ir tą atsakė Marius, galvodamas, kad galbūt per smarkiai šiandiena smūgiavo Vytui sparingo metu.
-Užsidegė šviesa, - Sušnibždėjo Marius pusiau pasislėpdamas po palange.
-Aaaaaaa! Aš tuoj tuoj! - Nesėkmingai grūsdamas čiužinius į dėžę šūkavo Vytas.
-Šviesą išjunk, -patyliukais paprašė Marius.
-Jo! O Kam tu šnibždi!?, - Išjungdamas šviesą suriko Vytas.
-O kam tu šūkauji?, - Toliau šnibždėjo Marius.
-Nežinau!
-Normaliai kalbam.
-Gerai! - Normaliai suriko Vytas.
-Ei! - Norėjo prieštarauti Marius, bet jo dėmesys nukrypo kitur.
-Grįžo?
-Grįžo.
-Po šešių penkios!.
-O tu... Žiūriu ir neatsižiūriu, nemelavai.
-Čia sumeluot neįmanoma. Ta panelė tikra svajonė.
-Ir nori pasakyt, kad kiekvieną vakarą, be išimčių, po šešių penkios ji pasirodo ir išsirengia prieš atidengtas užuolaidas?
-Be išimčių. Čia tokie mūsų pasimatymai. Ji tikrai žino, kad žiūriu., flirtuoja su manim patelė. Tfu, - susimėtė Vytas, - Panelė.
-Ir žiūronus dėl to pirkai?
-Taip, -paraudo, -  geri žiūronai šitie, pats neįpirkau, teko tėvų prašyt, o kad nupirktų į skautus įsirašyt.
-Įsirašei į skautus, kad gautum žiūronus?
-Nu jo, - visai susigėdo Vytas, - Bet tu pasižėk į ja. Ar ne verta? - sukdamas savo plaukų siekiančių pečius nugaroje galiukus, droviai murmeno Vytas.
Marius įniko į žiūronus, Vytas sėdėjo šalia ir stebėjo plikomis akimis tarsi, jausdamas pasididžiavimą, jog tai ką Marius tuoj išvys, jis jau matęs. Apie dvidešimt metrų skyrė tame pačiame aukšte, bet skirtinguose namuose esančius langus, už vieno kurių smalsūs vaikinai, o už kito šviesus kambarys ir jo viduje - išskirtinio grožio tamsiaplaukė italė, modelio žingsniu vaikščiojanti po kambarį, siekdama vieno – pasirodyti. Ji akies krašteliu pažvelgė į vaikinų langą, tuomet krito į fotelį atsuktą į langą, sudėjo koją ant kojos  ir pravėrusi rausvą odinį rankinuką iš jo ištraukė lūpdažius. Neskubėdama pakilo, priėjo prie lango ir ant jo nubraižė klaustuką.
-Vytai? .
-Emmm. Anksčiau tik striptizą šokdavo.
-O tai šoks šiandien?
-Gal.
Mergina iš tamsaus palto kišenės išsitraukė telefoną ir suspaudus keletą mygtukų pridėjo jį prie ausies, seksualiai besišypsodama tiesiai į Mariaus žiūronus. Po keleto sekundžių pasigirdo „I get knocked down, but I get up again... “
-Eik tu šikt! Ji mano numerį turi?, - drebančiu balsu šaukė Marius,  - Kaip? Kaip?
-Nežinau!, - Falsetu sušuko išsigandęs Vytas bėgdamas prie telefono, - Pakelk, - pačiupęs telefoną sviedė jį Mariui, kuris virpančiomis rankom sugraibė jį ir nurimo.
-Žadintuvas. Netyčia atidėjau anąkart, - juokdamasis išbėrė Marius.
-Vos kelnių neprišikau, - išdidžiai pasigyrė Vytas, bet sulaukęs tik kreivo draugo žvilgsnio nuleido galvą, kol ekstravagantiškoji italė kalbėjo telefonu ir juokėsi žiūrėdama į vaikinų langą.
Nepraėjus nė pusei minutės merginos telefonas buvo numestas ant fotelio. Telefoną netrukus sekė ir paltas, jį sekė megztukas, pastarąjį liemenėlė. Iki pusės nuoga tamsiaplaukė mėlynakė Italė valdė vaikinų dėmesį kaip Denis MacAskill valdo dviratį. Kol vaikinai prakaitavo iš jaudulio, paslaptingoji panelė lūpų dažais ant stiklo ėmė piešti duris. Durų viršuje užrašė keturiasdešimt keturis, priversdama vaikinus baimingai susižvalgyti, nes tai buvo jų buto numeris. Mergina mirktelėjo viena akimi, nusišypsojo ir pabeldė į duris nupieštas ant stiklo, būtent tuo metu kai į vaikinų duris iš tiesų buvo stipriai pabelsta. Ir taip - aukštas pulsas padvigubėjo, žiūronai krito ant žemės, persigandę vaikinai nežinojo ko griebtis, tad griebėsi savo galvų, kuriose sukosi visos blogiausios mintys ir netrukus jie dūsaudami ir be vilties išgyventi lėtai žengė prie durų, kurios, neprašytos, savavališkai prasivėrė. Už jų - stambus, nepilnai dvimetrinis, blizgančios plikės ir mirtinos grimasos savininkas dėvintis tamsų kostiumą ir kaklaraištį su Disnėjaus veikėjais, kuris visiškai netiko prie visos situacijos.
-Naujas, - Paslaptingas vyras pirštu parodė į Marių, - eisi su manim. Senas lieki.
Vyriškis čiupo Marių už pakarpos ir išsitempė į koridorių. Vaikinai nesugebėjo ištarti nė žodžio. Vytas liko stovėti prie durų virpančiom kinkom, bet  neprabėgus nė minutei susikaupė, pačiupo telefoną, surinko 112 ir kuomet sulaukė, kad kažkas atsilieptų, nesugebėjo ištarti nė žodžio, lyg visas kalbos aparatas būtų išjungtas. Jis tik numetė telefoną ir mėgino rėkti, kalbėti, vėblenti ir urgzti, tačiau jam visai  nesisekė. Vytas prisiminė „matricą“ ir visai supanikavo, nerangiai skuodė prie veidrodžio esančio tualete ir apžiūrinėjo savo burną, kuri vis dar buvo vietoj, o netrukus susigrūdo šaukštą cukraus į burną patikrinti ar dar jaučia skonį. Jį taip pat jautė, tad su byrančiu iš burnos cukrumi nuspurdėjo prie lango, pasičiupo žiūronus ir vėl žiūrėjo ten, nuo kur viskas prasidėjo. Durys ir klaustukas jau buvo nuvalyti nuo italės langų, juos pakeitė užrašas „Tik Tak“ ir žvilgsniu valdanti tamsiaplaukė pusiau nuoga, pusiau apsirengusi sirena,  laikydama pakabuką kurį ramiai mosavo, imituodama senovinį laikrodį. Užhipnotizuotas Vytas nebejuto laiko, kol į panelės kambarį neįkrito Marius, o paskui jį neįžengė Disnėjaus kaklaraištį dėvintis vyriškis.
Panelė nedelsdama priėjo prie lango ir pirmą kartą per Vyto stebėtą mėnesį uždengė užuolaidas, palikdama Vytą panikoje ir nežinioje. Jis sukrito ant žemės ir laukė. Laukė ir sulaukė. Supypsėjęs telefonas skatino Vytą keliais nuropoti į kitą kambario pusę kur Mariaus Nokia laukė su žinute: „ko toks tylus?:) Italė“. Nelabai patiko Vytui žinutė, norėjo išsakyti viską ką galvojęs apie šiuos juokelius, tačiau iš baimės dar prisidirbti teatrašė: „kas mano balsui? “ taip pradėdamas susirašinėjimą.
-O kas tavo balsui brangusis?:)
-Pati žinai. Negaliu prakalbėti
-Ar tik nebūsi liežuvio prarijęs?
-Prašau atsakykit: (-Balsas grįš. Ne už ilgo. Kol kas jis trukdytų.
-O ką jūs darot su Marium?
-Paslaptis:)
-Kokia dar paslaptis?
-O tau patinka mane stebėti vakarais?
Vytas išraudo ir pasimetė, negalėjo surinkti nė žodžio. Nekantrus asmuo kitoje ryšio pusėje, atsiuntė dar vieną žinutę.
-Neraudonuok Vytai. Tarp mūsų negali būti jokių gėdų ir nejaukumu, sakyk kaip yra.
-Taip patinka.
-Šaunu. Tikriausiai norėtum su laiku daugiau nei stebėti?
-Norėjau, bet dabar bijau, po to kas šiandien įvyko.
-Neišsiknisinėk. Nori ar ne?
-Taip, - drebančiomis rankomis sugebėjo surinkti tekstą Vytas, net nesusimąstęs kaip Italė mergina gali kalbėti Lietuviškai.
-Tuomet Tuk tuk.
Deja vu. Pasigirdo tuksenimas į duris. Baltutėlis Vytas žengė prie durų, kurios, prieš jam spėjant, prasivėrė. Už jų - Milžiniškas Ančiukas Donaldas laikantis telefoną rankoje.
-Kva kva, - žemu vyrišku balsu pasakė antinas ir prapliūpo juokais.
Vytas tik išpūtė akis ir apstulbęs stovėjo nuleistomis rankomis. Antinas paplekšnojo Vytui per petį ir sukvaksėjęs ištiesė į priekį ranką, kurioje buvo prieš tai matytas Disnėjaus kaklaraištis. Švelniai kvaksėdamas ir kvatodamas skatino Vytą paimti kaklaraištį, ką Vytas ir padarė po pauzės, nesuprasdamas kas vyksta. Antinas nieko nelaukęs nustraksėjo koridoriumi niūniuodamas.
Kai tik Vytas uždarė duris ir nuvaiduokliavo link lango, vargšelis pamatė, kad italės užuolaidos jau buvo praskleistos, kambarys tuščias, o ant lango užrašyta „ciao“. Vaikinas pasižiūrėjo į rankoje laikomą kaklaraištį, kurio vidinėje pusėje, vietoj skalbimo patarimų buvo užrašas „Su šituo – visos panos tavo“. Užsimaukšlino jis tą prakaituotą Disnėjaus aksesuarą ir atsisėdęs ant čiužinių dėžės, smarkiai įsikando pirštą – nesapnuoja – skauda.
Sumišęs Vytas įsijungė kompiuterį, visu garsu pasileido „ACDC – Thunderstruck“ ir ėmė rėkauti, šokinėti ir draskytis kiek leido jėgos, nepastebėdamas, jog jau ir balsą atgavo. Daina kartojosi penkis kartus, o Vytas dūko nepaliaudamas iki kol pasigirdo „skype“ žinutės pyptelėjimas. Žinutėje nuo Mariaus tebuvo „Youtube“ nuoroda. Vaizdelyje matė save, kokybiškai nufilmuotą pro šalia esančio namo dešimto aukšto langą, bešokinėjantį lyg pamišėlį, tik muzika buvo pakeista. Pažiūrėjęs vos keletą sekundžių Vytas puolė prie lango. Italės lango užuolaidos vėl buvo užskleistos. Vaikinas susmuko kampe ir kartu su daina murmėjo „I‘m not a girl. Not yet a woman“
Priedainiui pasigirdus trečią kartą, prasivėrė buto durys, o pro jas - visu balsu pritardamas Britnei, pasitempęs ir išdidus, tvirtu žingsniu, karališka šypsena ir pasitikėjimu savimi įžygiavo Marius. Prakaituotas Vytas net nepakilo iš kampo.
-Nieko Mariau nesuprantu. Ačiū už link‘ą. Gal visgi malonėsi paaiškint kas čia darosi? - Vytui neįprastai ramiu balsu prabilo paauglys dėvintis disnėjaus kaklaraištį ir susigūžęs kampe.
-Nieko ypatingo. Fredas mane nuvedė pas Mariją. Jai reikėjo pagalbos paruošti matematikos užduotis paskaitoms, tad taip ir padarėm. Po to pamatėm kaip taškaisi. Marija atnešė kamerą, pasiūlė nufilmuoti, įkėlėm į Youtube ir atsiuntėm tau link‘ą. Buvo juokinga. Duodi Vytai.
Marius kalbėjo taip kasdieniškai, jog Vytas nebenorėjo nieko nei klausinėti nei žinoti, tik pasakė, kad šiandien norėtų pailsėti ir paprašė Marių išeiti. Jokios kitos tiesos Vytas daugiau ir nesužinojo. Netikėjo nei vienu žodžiu kurį susakė Marius, bet ir nebemėgino jo klausinėti. Vaikinai ir toliau liko draugais, toliau treniravosi kovos menus ant čiužinių Vyto kambaryje ir toliau baigdavo šeštą valandą vakaro. Marius išeidavo, Vytas pažiūrėdavo pro langą į tuščią Marijos (kaip Vytas suprato iš Mariaus trumpos pasakėlės) kambarį  ir sėsdavo prie kompiuterio kelti savo elfo lygio.
Užsidėjęs Disnėjaus kaklaraištį Vytas, deja, nepakabino visų panelių. Vis tik, prabėgus keletui metų, vieną panelę jis sužavėjo. Bet tam neprireikė stebuklingo kaklaraiščio. Užteko, praeityje, nusivalyti aprasojusį langą, kad dar kartą pažvelgtų į ją.