Trys. Nubraukta. Vienas

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.   

... Šis tekstas papasakos jums keistą sapną, kuris kartojasi naktimis, neduoda išsiilgtos ramybės, neturi nei pabaigos, nei pradžios, tarsi kažkas, ko nelemta autoriui suvokti... (kūrėjas)
 


  Nedidelis kambarys.  Šlykščiai dvokia tefteliuota žuvimi.  Ant stalo netradiciškai sustatyti stiklo taros likučiai, mirgantys, kaip anksčiau laiko nuo Kalėdinės eglutės nuimti žaislai. Nejausdamas švenčių nuryju kažką panašaus į išdžiuvusią seilę. Kita seilė nepasirodo, burnoje vis dar sausa, vandens nėra — kažkoks košmaras, kurio nesapnuoji, ar bent galvoji, kad toks sapnas žmogui kartotis negali. Šiuo atveju kyla mintis, kad mano reakciją stebi. Turiu du įtariamuosius: 1. angelas 2. šėtonas. Vienaip ar kitaip, abu absoliuto tarnai prisiskverbę tiek transcendencijos dulkių, kiek užtenka sukurti rūškanai miglai ir retušuoti jų išvaizdai. Pagriebiu apdulkėjusį fotoaparatą ir bandau sufokusuoti tai, kas nieko nebepakeistų šiam per daug pasikeitusiam pasauly. Deja, dvi priešingybės nesiryžta pozuoti. Jie bijo manęs. Žino, kad čia aš galiu daugiau, mat esu žmogus, tobulai apskaičiuotas visatos viduriukas. Moku gimti ir mirti! Nei velnias, nei angelas nė velnio nežino, ką tai reiškia. Todėl sufokusuoti išties sudėtinga. Be to, nuotraukose jie būtų nuogi. Nenoriu elgtis šventvagiškai.
 
  Angelas, šėtonas ir ištikimas draugas. Ši nesuderinamoji trejybė pasiduoda vaikiškam jauduliui ir vaidina inteligentus, aukšto luomo atstovus, kurie negali paprasčiausiai bendrauti, paprastais žodžiais ir gestais. Aš, stebintis ši farsą, nebeiškenčiu kvailo, beprasmio spektaklio ir sukuriu veikėjams naują scenarijų, sukeisdamas archajiškiausius jų bruožus. Ištikimas draugas tampa piktu, gudriu, gundančiu ir pradeda kviesti likusius du į moderniausių pramogų liūną. Velnias, kaip pridera dorai būtybei, atsisako draugo kvietimo, bet pažada jį saugoti bet kokioje situacijoje, niekada nepalikti vieno. Taigi, šėtonas priverstas keliauti kartu. Lieka angelas, kuris galiausiai įsiterpia į pokalbį. 

- Tam, kad išlaikytum paslaptį, turi suprasti, kas yra paslaptis, - tvirtina draugas.
- Mhm. - pritariamai įsiterpia angelas.
- Eik su manimi ir aš tau parodysiu!, - vilioja draugas, velnio pavidalu.
- Tu esi paslaptis, aš esu paslaptis, jis yra... Nepažįstu tavęs, kaip ir savęs, rodos, nebepažįstu.   
- Nebūtina pažinti. Būti pažiniu nerekomenduojama.
- Nemanau, kad kada nors buvai teisus, - samprotauja angelas.
- Kvaily, nereikia būti teisiu, kad galėtum kitam tiesą parodyti, - draugas nepasiduoda.
- Galbūt.
- Eik su manim, privalai elgtis draugiškai!
- Ne. Aš tik Angelas. Nemoku tiesiog eiti. Be tikslo.

Kambaryje kyla chaosas. Trys, iš pažiūros gan paprasti padarai – velnias, angelas ir ištikimas draugas – ginčijasi tarpusavyje, susikeitę standartiniais vaidmenimis.  Juos sieja tas absurdiškas, mažiausiai pastangų reikalaujantis procesas – atlikti tik tai, kas užrašyta tekste. Neimprovizuoti. Nebūti savimi, tik identifikuoti asmenybę, įsijausti į jos sąmonę. Trijulė pamiršo, kad tebėra įsprausta į uždaros erdvės rėmus ir tol, kol neįgis tolerancijos, ribos nesiplės.

V. - Kodėl mes vaidiname? Ignoruokim autorių. Apgaukim jį (autorius nustėręs. Klausosi). Aš juk velnias,  nekenčiu pusiausvyros, harmonija ydinga, reikia naikinti žmones, bausti, deginti, aukoti, niekinti jų šventumą, papročius, prietarus, tradicijas, keikti jų tikslus, teisti už pareigas ir atsakomybes, bučiuoti jų kūnus, pilvus, kojų raumenis, nagus, lūpas kramtyti, pasigardžiuojant sutrypti sielas, tuos bepročius privalu sunaikinti, pašalinti, jie per daug naiviai mąsto, banaliai gyvena, nežino, kad visos tos žinios netikros, visi straipsniai ir komentarai suklastoti, skaitymas tik iliuzija, bulvės, išsisunkęs krakmolas, bedieviai ar su dievais, pasimetę savo dirvose, agronomai, kosmoso tyrėjai, viršuje neradę nieko, paleistuviai, parsidavėliai, kekšės, meilužiai, ieškantys kažko, savęs nematantys, tušti, kvailiai.

A. - Pakaks, netikęs paliegėlį, nesuprantu, kaip tu gali juos kaltinti, juk jie nedrąsūs, o ir tu toks būtum, jei nebūtum velniu, jei turėtum rinktis, o tai jau darbas, sunkus ir ilgas, reikalaujantis šventumo, rankų švarių, dienų ilgų, gausybės metų, pastangų, plaukimo skęstant, ėjimo vandeniu, Nojaus arkos ieškojimo, žemės ruošimo, derliaus puoselėjimo, diskusijų iki tylos, apvalančios, skaisčios patetikos, poetikos... Nepadėčiau jiems, jei nenumanyčiau, kaip tragiška, nepakeliama būti nežinant, klystant, pelkėje smingant į dumblą, garmėjant į paribį, tarp savęs ir kito, tarp nežinios ir pažinimo, kasdien kvėpuojant ir kasdien vis aiškiau mirštant.

D. - Lig šiolei nebuvau su jumis susitikęs, ir keista darosi girdint, kaip du absoliuto tarnai, nesiklauso autoriaus, kaip niekinančiai žaidžiama žodžių ėjimais, kaip draskoma tai, kas seniai sulipdyta, dešine dailininko ranka užtepta nenuplaunamais potėpiais, pasaldinta neužuodžiamais kvapais.  Ar jūs nesuprantat dar, kad nė vienas iš jūsų, iš mūsų, nėra kuo vertesnis būti, patirti, nė vienas nėra kuo prastesnis numirti, nejau, nežinot, kad jūs, kaip ir aš — mitologija, istorija, pagyvenusių mokslininkų filosofinė krizė, niekas apčiuopiamo, alternatyvi tikrovė, daugų daugiausia teksto realybė, autoriaus išmonė, kitur neegzistuojantys, kadaise sukurti nebūti, rankraščiai neturintys amžino stalčiaus.

TRISE — AUTORIAU!!  IŠTRINK  MUS. PRIKELK MUS. ŽUDYK IR MYLĖK MUS. GEISK MŪSŲ. JAUSK GĖDĄ UŽ MUS. ŽAISK SU MUMIS. GYVENK SU MUMIS. JUOKIS IR VERK SU MUMIS. TIK NIEKADA NEPASISAVINK TO, KAS PRIKLAUSO...

---nubraukta---

Autoriui baigėsi kantrybė. Į jį spokso trys skirtingi tipažai: angelas, velnias ir ištikimas draugas. Priverstinai būdami kartu, kažkuo unikalūs, jie perima individualias vienas kito savybes, tampa panašūs, formuojasi kiek netradiciniai giminystės ryšiai. Baisu pagalvoti, kas būtų, kai ši nesuderinamoji trejybė taptų šeima, susilietų į vienalytį organizmą — išklausantį, saugantį, gundantį. Nepajėgiu įsivaizduoti, nustoju sapnuoti ir vėl užmiegu. Kai čia užklysiu dar kartą, rasiu tą patį, neaiškų, chaotišką,
ne (at) pažintą...

s
a
v
e 
.