rudeniškas

krapštau savo apšašusį suspardytą ilgesį
jau du mėnesius kiekvieną dieną
be išimties
nusidrąskau iki kraujo
savo spurdantį kliedintį ilgesį
kaskart raudonio vis mažiau
bet skauda vienodai
mano ilgesiui

raminu viltim
ateities nebūtos vizijom visokiom
šeimos idilėm išklotinėm
naktinių skambučių drebant iš džiugesio
po žiema nusėdusia ant patalo
šildomo tik gulinčiojo

nieko keisto ir dirbtino
kuo šaltyn tuo sunkiau
vien savo rankom vienatvę
it kąsnio prašantį šunį nuvyt


pakol užsnigs taip ir mosuosiu rankom
kolei sulauksiu laukiamo
bent jau kraujo neužkrėst pamėginsiu
toks ir sapnas liks
kasnakt į sopulį įsitvėrus

tada ateis pavasaris