Žiemos eskizai

Įsivaizduokim, kad žiema. Šalia manęs eina vėjas, tyliai, kaip Sereikiškių parke krentančios snaigės. O aplink tokia tamsa, kaip sausio pirmąją naktį, tokia tyla, kad, žiūrėk, einu ir renku, o ji dūžta po kojom, dužusi vėl kyla, tarsi netyčia, kaip žmonės, nusprendę surinkti save iš naujo –
Įsivaizduok, kad žiema. Mes grįžtam namo, sušalusios, pavargusios. Kiek daug kartų slydom ir kaip keista, kai šalia nėra nieko, tik aš ir tu, aš, ir tu, o niekas kitas negali mūsų pagauti! Mes grįžtam, nusivelkam paltus, užsidegam porą žvakių ir sėdim baltame kambaryje aukštom lubom, kur beveik nėra baldų, tik milžiniškas židinys, pro mus vis slenka šviesa, ir mes slenkam kažkur link langų, vis aukščiau, tarsi ore kabom, ir raudonas vynas, it pamiršęs mūsų atvaizdus, teka pro pirštus...
- Ak, įsivaizduokim, kad žiema. – taria Džo, užsidėdamas Nakties megztas vilnones kojines. Jo šypsena pranyksta puodelyje kavos. – Tas kvapas, aromatas, Luvras... Kaip Jūs jo nesapnuojat, kaip kiekvieną minutę neprisimenat, kaip tie atvirukai, kaip traukiniai su plazdenančiom raudonom vėliavom, kaip jūs pačios, iš bažnyčių išvarytos?.. Ak!.. - Džo papurto galvą ir atsidūsta.
Tu taip pat atsidūsti ir paberdama saują migdolų ant žemės žvilgteli į mane.
- Žinai, Sniegena, galbūt jis dabar sėdi parke, snaigės krenta jam ant veido, o tuomet jis atsistoja ir išeina. Su puodeliu kavos. Štai taip. Paprastai. Nė nesulaukęs mūsų. – sakai spausdama taurę rankoje. – Štai taip... Išeina... – taurė Tavo rankoje sutrūkinėja, pabirdama į šimtus dalelių, išliedama vyną ant grindų, ir aš jaučiu paleidžianti kelis rankoje užsilikusius riešutus.
- Nejaugi nežinai, kad Džo niekada neišeina? – sakau rankiodama nuo kilimo šukes ir migdolų skeveldras. Apsigaubiu skara ir paduodu Tau kitą taurę. – Jis niekada neišeina, net naktimis, net kai šitaip šalta, ir mes sėdim ant stogo, net kai snaigės... – nutilusi pažvelgiu pro langą ir jo atspindy pamatau savojo dievo veidą, kuris tyliai šypsosi spausdamas rankoje kažką svetimą. Staiga kambaryje pasidaro taip šalta, kad suvirpėjusi priglundu prie Nakties ir stengiuosi nusiraminti. – Džo neišeina, tik dievai, dievai, mieloji, Džo neišeina... tik laukia, laukia... ir ateina...
Nutylu žvelgdama į ugnį ir vyną, dažantį mūsų lūpas.
- Ir jei čia būdamas neįsivaizduočiau žiemos, matyt... – sušnabžda Džo atsiremdamas į suoliuką – matyt... - Staiga jis pamato mano dievą, išnyrantį iš už medžių, vis dar rankose spaudžiantį kažką, kas taip svetima. Ir tuomet tik snaigės purendamos jo plaukus vis krenta, krenta ir krenta tamsoje Sereikiškių parke, o mes sėdim, leisdamos vyną pro pirštus... Baltame kambaryje, kur nėra baldų, tik pasakiškai aukštos lubos.