Šalčio glamonėjimas

Būk prakeiktas,
besimeldžiantis demone,
skęsdamas
dejonėj,
užgimęs
žvaigždės sprogime,
lyg
nepageidaujamas skausmas,
ropojantis aklais žingsniais,
amžinu rudeniu nunuodijei
leisgyvę mano
sielą.

Mintantis angelais
vienišas bevalis,
šimtąją
sekundės
nuotrupa,
trupančiais
kumščiais,
nesiliauja
stuksenęs sau į krūtinę,
prisimindamas
tylų beldimą,
atsaką - lauk,
it nelaukta
kančia,
pražydai
rudeninės
saulės
spinduliuos,
lydintis
paukščių pulką,
pats
lydimas akių,
kurios
veria
sąžinės balsą,
prabylant
aimana,
akių, menančių akimirką,
šiai
pavirtus nieko minute.

Būk prakeiktas,
aklas demone,
šalčiu užderėjes
astralinėj erdvėj,
lyg maža
dar nebūtų -
myluoji
skausmą,
taip, kad akys neregėtų
gniaužtuos užgimusios šviesos,

o akys bijo,
sąžinė tik rauda,
šalčio išvargintu žvilgsniu,
lydinti liūdną
gervių būrį,
pati lydima
paskutinį kartą išgirstų riksmų ...

... riksmų tamsoje,
kuriems lemta laimingą dieną nerūpestingai nuskęsti
rudeninės jūros

vandenyse