Kai nieko nebelieka...

Šaltai mėnulio šypsenai pražystant
Priglausiu smilkinį prie stiklo,
Tylėsiu, klausysiu ir vėl
apgauti likimą bandysiu.

Surinksiu rudenio lapus,
Prisiminimus apkamšysiu,
tegu užmiega jie ramiai,
Kol kitas lapkrėtis ateis.

Rūke paskendusį „kodėl“
Užbersiu uogomis šermukšnių,
Nepriekaištausiu ir tavęs neklausiu,
Tiktai likimą bandysiu vėl apgauti.