Priešmieginės

Prisimenu vakarą kai gulėdamas pirkioj ant krosnies mąsčiau apie viską kas dedasi aplink. Žinojau tikrai daug. Kasdien žiūrėdavau vakaro panoramą. Juk televizorius negali meluoti. Ten žmonės dirba atsakingai ir rūpinasi jog mus, paprastus mirtinguosius, pasiektų tikri faktai. Tikiu viskuo ką televizija sako, ekranas man tarsi skaidrus šulinio vanduo trykštantis iš švaraus požeminio šaltinio. Kaip šaunu, pagalvojau aš. Ko verta popieriaus skiautė atnešta atžagariais padais iš Karaliaučiaus. Ogi nieko!  Kompiuterizacija, naujosios techologijos, elektroniniai debesys... Ach... Vakarėja jau.

Tvarte sužviegė kiaulė. Šitos balsas natūralus. Ne elektroninis. Vis dar... Ir kvapas kaime tas pats. Šitie dalykai lyg ir nepasikeitė. Kažin ar kada nors jie bus suskaitmeninti. Ar teks kada nors man uostyti elktroninio mėšlo kvapą ar kiaulę maitinti telefonu. Turbūt kad ne. Ne toks spartus tas progresas mano kaime.

Guliu ant pečiaus kūrenamo malkom, uodžiu tą patį mėšlo kvapą – niekas nepasikeitė mano kaime... Niekas. Išlikom savimi.