Kai spiečia mintys vakarais į debesis
Save lėtai aš ketvirčiuoju įstrižainėm
Smulkiau, ir dar smulkiau – kad papenėčiau
Skausmu nasrus išalkusių kalčių
Mane jos godžiai ryja gabalais. Dalybos
Prižadina naujai vis senesnes
Likučiai mano apsitaškę manimi
Pasmulkint bando paskutinę viltį
Kol ašmenys pravirksta...
Neužteks
O taip norėtųs pasilikti sau
Nors trupinėlį žvilgsniui, garsui, kvapui
Kad atpažinčiau rytą
Jei ateis
Kai birs iš debesų subrendę sėklos.