Žalias žmogutis

Miške ant briedžių tako,
Senas, apžėlęs kelmas.
Tupi ant žalio kelmo,
Mažas, sulinkęs žmogutis.
Sermėga klevo lapų
Susiūta smilgų dygsniais, -
Batai drožti iš medžio,
Žaliom samanom žydi.
Gal čia šio miško valdovas,
Ar piktas pelkių raganius...
Parimus prie beržo tošies,
Liūdna žalia jo kaukė.
Barzda ant medžių viršūnių
Kaktoje - vienaakis. -
Šnabžda satyro lūpos,
Žybsinčios žalios akys.
Tupi ant kelmo žmogutis
Buria iš paukščio sparno, -
Pakaušy mėnesiena
Kelia nebylų juoką.
Tiktai jo rankos grakščios,
Kaip jauno karalaičio,
Tupi užburtas žmogutis
Ir drožia pasaką klevo.