Geudulys

Kaip medis be vėjo – nesujuda niekas,
Gelmė mėlynakė tik miega ir žvalgos,
Kaip saulėj sudžiūvęs banginio pelėkas –
Nei paukščiai lesioja, nei gyviai jo valgo.

Jo tinklas užpynęs ir nervus, ir kūną –
Giliai įsiterpęs, jo niekas nemato.
Kol metai vaikystės jo gyslose tūno,
Terieda į tolį kaip perdurtas ratas.

Beaugant gražėja ir lūpos, ir šonai –
Jėga įgimtoji širdy atsibunda,
Ir įprastos ramios, kasdienės kelionės
Sušvinta kaip stiprios ir saldžios pagundos.

Kaip laivas, su kranto uola suartėjęs,
Sudūžta nenorint pasukti šturvalo,
Kai audra didžiausias bangas varinėja,
Ir protą dar jauną į šipulius mala.

Pakvimpa ir žavi pavasario žiedu
Veidelis ir visas išsirpęs lankstumas,
Kur paslėptos buvo slaptybės ir gėdos,
Pakvimpa kaip aukuro kerintis dūmas.

Ir taip pakutena, giliai prasiskverbia,
Apalpina širdį minkštutės pakalnės –
Nukritę į laužą kentėjimai žvarbūs
Liepsnoja ir šildo kaip pasakos švelnios.

Ar veltui kas ranką pakelti galėtų,
Ir jungtis į vieną uždraustų, nustumtų? –
Nereikia nė lovos mergautinėj klėty,
Kai tyžta po kojom nemindžiotas gruntas.

Kaip spąstai dantyti susminga į kūną,
Susiriša tampriai regėjimo gijos –
Per kūną nubėgęs tas jausmo girtumas –
Ir dieną, ir žmogų su kaulais praryja.

Kai bangos atslūgsta ir toliai nurimsta,
Iš naujo surandam pasaulio keistumą –
Švelnumas kapoja kaip jojančio rimbas,
Ir myliom pavirsta mažiausias atstumas.