Belaukiant egzamino

Ko negali pakeisti, reikia nors aprašyti.
Frederic Beigbeder


Būtent tai šią akimirką ir darau. Sėdžiu prie savo stalo, nukrauto, garbių dėdžių ir tetų sukurta, moksline beletristika, ir mąstau, jog laikas nenumaldomai veda mane, tarsi užgaidų vaiką, finišo – egzamino link. Dulkės. Jos visur. Byra iš dar taip ir neatsiverstų knygų, nepasisemtos išminties, pamirštų teoremų. Nuo dulkių ar neišpildytų lūkesčių man įsiskausta galva, ir nusprendžiu šturmuoti mokslo olimpą rytoj. Pasižadu.

Kitą dieną prisėdusi prie savo mokslo tvirtovės – stalo, staiga praregiu, kokie Himalajai čia stūkso. Į padanges stiebiasi knygos: ir senos, ir naujos, ir kažkieno kažkada apvemtos, ir brangintos. Man pasidaro juokinga, todėl paskubu nufotografuoti šiuos unikalius kalnynus ir pasidalinti idilišku vaizdeliu su draugais facebook‘e. Taip pat man pasidaro baugu. Juk dar viena diena liko mažiau iki manojo, dvylikos metų mokymosi, žinių patikrinimo. Egzamino, kuris nepaisydamas mano norų, nulems tinkamą man ateitį ir nuspręs, kur aš turiu studijuoti – ar ŠU, ar VU, o gal net kokiame užjūrio universitete. Aš tikrai nenoriu siekti tolesnio išsilavinimo „Šauniajame“ universitete, todėl nuo šiandien mokysiuos daugiau nei vakar, mažiau nei rytoj. Pasižadu.

Taigi. Atsiverčiu knygą ir gilinuosi. Man vis dar besigilinant, gaunu sms‘ą. Jame du trumpi, bet prasmingi žodžiai, į kurių esmę net nereikia gilintis: ką vk? Mandagumas reikalauja, kad atsakyčiau ir leisčiausi į tolesnes „intelektualias“ diskusijas, o egzamino baimė liepia toliau gilintis. Spjaunu į poną Mandagumą bei panelę Baimę ir nusprendžiu nusilakuoti nagus. Išsirenku purpurinę spalvą, kuri, tikiu, jog suteiks man karališkos Habsburgų išminties, orumo bei rimties mokymosi procese. Pagaliau egzamino baimė nugina mane link vadovėlių ir aš sėkmingai pradedu ruoštis vis artėjančiam išbandymui. Nors. Egzamino prasmė abejotina. Tai tarsi nervinio išsekimo palaužtų būtybių paskutinės konvulsijos prieš kitą groteskišką mokslinį veiksmą – studijavimą universitete. Šioje Alma Mater pirmakursiai priklauso tokiam pačiam socialiniam sluoksniui, kaip šudros Indijoje, o dėstytojai, pasipuošę naujutėlaičiais Hugo Boss kaklaraiščiais, net nesiteikia rodytis jų paskaitose. Po ilgų ir sekinančių studijų, mes rasime, kur įsidarbinti. Pasak G. Grajausko, pinigai – tobuliausias cenzorius. Būtent jis nulemia, jog mūsų svajonės ir maži pafantazavimai yra užpilami kasdienybės srutomis, užklojami nuobodžia egzistencija, paremta tikėjimu naujuoju dvidešimt pirmojo amžiaus dievu – pinigais. Todėl mes neabejotinai rasime darbus. Vieni, Maximos bandelių skyriuje, kiti, išganingajame Akropolyje, o tie, intelektualieji, net galės rinktis tarp bibliotekos ir muziejaus. Žinoma, atsiras nemažai emigravusiųjų, ir vis dėlto gal jie teisūs? Gyvenimo egzaminas parodys.

Frederic Beigbeder teisus; nors ir negaliu pakeisti lietuviškosios mokslo sistemos ir egzaminų įtakos žmonių likimams, aš galiu tai aprašyti. Ir dar. Aš tikrai myliu Lietuvą, bet tikiu, jog kartais meilė yra leidimas išeiti.