Gyvenimo druska

Saulė jau krypo vakarop, kai Tomas Hamas išsuko iš didžiojo trakto. Šviesulio padėtis valstietį būtų neraminusi kur kas labiau, jei tas nebūtų pagiriotas. Galvosopis ir troškulys, štai kuo dabar buvo užimtas Tomas.
Nebegalėdamas tverti bjaurios savijautos, stabtelėjo ir nusitraukė nuo peties vynmaišį. Atkimšęs, užsivertė ir gerai truktelėjo. Skystimas į vidurius nugarmėjo palaiminga saldžiarūgšte srove. Nuotaika kaip mat pasitaisė, o į sutemas grimztantis pasaulis nebeatrodė toks niūrus. Šlovė vyną rūginančioms dvasioms, o ypač smuklininkui Hansui Vurcui, kurio sąžiningumo dėka, užeigoje pilstomi gėrimai neskiedžiami vandeniu. Na, bent jau ne senam, pasisvečiuoti užsukusiam draugui.
Atiduodamas pagarbą, Tomas kilstelėjo vynmaišį ir nugėrė dar gurkšnį. Kad kelelis nedulkėtų.
Neilgai trukus į namus vedantis vieškelis pasuko link Grimvaldo. Tomo krūtinėn įsimetė nemalonus dieglys. Nerimas pagaliau įveikė skystą vyno miglą. Ir kodėl jo kaimas ne prie didžiojo trakto. Koks velnias, - apsaugokit visi šventieji – nugrūdo Toteną į šitokį užkampį. Palei traktą verda gyvenimas ir marširuoja Jo Didenybės gvardiečiai, jau nekalbant apie šventom relikvijom apsikarsčiusius vienuolius. Tik visa tai tušti svarstymai, nes girios pakraščiu pražingsniuoti vis tiek reikės.
Tomas viena ranka pasitaisė petį sveriantį vynmaišį, kita patapšnojo per nuspurusį kelioninį krepšį ir spėriai kilnodamas suklypusius aulinius, pasuko sutemose mėlynuojančio miško pusėn.
Nusivėlinusį keliauninką Grimvaldas pasitiko kamienų girgždėjimu, pūvančių pernykščių lapų ir samanų kvapais. Raminančio vyno prieglobsčio neliko nė žymės, ir Tomas iš visų spėkų nuspriegė paparčiais apkaišytu taku. Viskas bus gerai, svarbiausia per daug nesidairyti į šalis.
Lapų ir samanų kvapus pakeitė gailių ir užsistovėjusio vandens smarsas. Įveiktas geras kelio gabalas. Beliko pereiti pelkyno pakraštį ir uolas, o jau ten - laukais iki Toteno visai netoli.
Girios šnabždesius perskrodęs riksmas privertė krūptelėti.
- Gelbėkit!
Iš to netikėtumo Tomas net pritūpė, o mintyse išsakė viską, ką mano šiuo klausimu. Prasideda! Nekreipti dėmesio ir kulniuoti toliau...
- Padėkit!
Melai ir vilionės. Jokiu būdu nevalia išsukti iš tako.
- Skęstu!
O kas, jei iš tikrųjų? Nelaimė. Balsas neabejotinai priklausė moteriai. Šūksniai savyje talpino siaubą, paniką ir maldavimą. Tomas nejučia sulėtino žingsnį ir bandė prisiminti, kuri Toteno šeimininkė būtų žadėjusi nešti sūrius ir kiaušinius prie trakto. Tiesa, pats pas smuklininką Hansą užsibuvo du vakarus, tad jo žinios apie gimtojo kaimo kasdienybę bus gerokai pasenusios.
- Gelbėkit!
Tomas sustojo. Išgirdęs dar vieną aimaną pagaliau ryžosi. Nors ir ne drąsuolis, užkampių žmonės pratę laikytis išvien.
Metęs ant tako vynmaišį ir krepšį, Tomas puolė balso pusėn. Per kemsynus ir trūnyjančius kamienus. Kad tik pats neįpultų į kokį akivarą, apsaugok Viešpatie.
Netrukus Tomas ją pamatė. Iš samanomis apsupto duburio kyšojo moters galva ir už akivaro kraštų besikabinančios rankos. Nelaimėlės skara buvo nusmukusi ant kaklo, o suvelti plaukai ir veidas ištepti dumblu ir purvais. Tomas moters nepažino, tik sugebėjo įžiūrėti, kad ši yra dar visai  jauna.
Nulaužęs artimiausią nudžiūvusią žalgą, valstietis svyruodamas nuklampojo į priekį. Pamačiusi gelbėtoją, akivare įkalinta moteris ėmė įnirtingai spurdėti.
- Gerasis žmogau, gelbėk!
- Tuojau, tik išlaisvinsiu koją, o tai atsitiks kaip ir jums. Pati tuo tarpu stenkitės nejudėti, nes taip tik dar greičiau nuskęsite.
Galva virš vandens tučtuojau sustingo. Tomas sėkmingai ištraukė klampynėje beprasmengančią koją, ja atsirėmė į tvirtesnį kupstą ir ištiesė žardą nelaimėlės pusėn.
- Kibkitės.
Dukart raginti nereikėjo. Moteris čiupo pasiūlytą pagalbą, bet Tomas trūktelėjo kiek per anksti ir baslys ištrūko iš šlapių skęstančiosios rankų.
- Nepalik manęs!
- Nė nesiruošiau, - darsyk ištiesęs lazdą atšovė Tomas.
Šįkart pavyko. Moteris įsitvėrė tarytum liūtė į grobį. Taip ir nulaužti gali, pamanė Tomas ir įsirėžęs ėmė tempti. Moteris vaitojo, bet laikėsi, o pelkė, nenorėdama paleisti, šliurpsėjo ir grasinančiai burbuliavo.
- Vienas, du.
Bus velnioniškai, - atleisk Viešpatie – sunku, sumetė Tomas ir neturėdamas kitos išeities bei nepaleisdamas lazdos, ėmė svirti atgalios.
Akivaras murmuliavo, bet netikėtai pasidavė. Pasigirdo šlapias pokštelėjimas ir moteris iki juosmens atsidūrė ant samanų. Tomas iš visų spėkų trūktelėjo lazdą į save. Iš akivaro išsivadavo moters sijonas ir iš po jo kyšančios kojos. Netekęs atsvaros, Tomas aukštielininkas nugriuvo ant samanų. Nenorėdamas permirkti kiaurai, tučtuojau pašoko ir sugriebęs moterį už parankės, nusitempė link tako.
Pasiekę kietą pagrindą jiedu kurį laiką tylėjo. Tomas bandė atgauti kvapą, o moteris nuo savęs delnais braukė purvus. Net ir dabar buvo matyti, kad ji tikra gražuolė. Sveikaskruostė geltonplaukė tamsiai mėlynomis akimis.
- Ačiū, keliauninke, nė neįsivaizduoji kokia esu tau dėkinga.
- Niekis, mes, Toteno gyventojai, turime laikytis išvien.
- Aš ne iš kaimo, - pasakė moteris.
- Tai visai nesvarbu, - numojo Tomas ir kiek sutrikęs pridūrė: - Mes, žmonės, turime laikytis išvien.
- Šventa teisybė, - sutiko gražuolė, o pati kažkodėl nusišypsojo.
Įrėmintas sulipusių plaukų ir purvo nuotakų, šypsnys atrodė keistai. Tarytum išgelbėtoji kažką žinotų ir paslapčia iš Tomo šaipytųsi.
Pajutęs, kad dešinė pėda sušlapusi, valstietis vargais negalais nusispyrė aulinį ir ėmė gręžti kojinę. Šitaip užsiėmęs, neatsispyrė pagundai žvilgtelėti į moterį iš padilbų, ir čia jo širdis nusirito į kulnus. Netikėtai pasidingojo, kad išgelbėtoji visai ne ta, kuo dedasi. Pasižiūri tiesiai – jauna mergelė gražuolė, dirsteli akies kampučiu – regi purvais išterliotą senę. Raukšlių išvagotu veidu ir skystais žilutėliais plaukais. Tai jau nebe moteris, - teatleidžia jam visi šventieji, - bet visai kitus kelius mindanti žmogysta. Ta, kuri šnabždasi su medžiais ir varlėmis, ta, kuri pilno mėnesio naktį stagaru kažką braižo beužankančio girios ežerėlio paviršiuje.
Tomas gurktelėjo, tik gurkti nebuvo ko, mat gerklė visai perdžiūvo. Ir išgertas vynas čia niekuo dėtas.
- Ko taip pritilo manasis gelbėtojas? Kuo pats būsi vardu?
- Tomas Hamas, - atsakymas išsprūdo nė nespėjus pameluoti.
- Aš – Lilurė. Ir kaip gi tau atsilyginti? Rinkau uogas, stebėjau žalčius, kol per savo žioplumą neįpuoliau pelkėn. Jei ne tu, žmogau iš Toteno, netrukus šį pasaulį būčiau palikusi suvisam. Gal pakviesti tave į svečius? Gyvenu girios tankmėje, o trobelėje jaukus židinys kūrenasi. Pavaišinčiau žuviene ir fazanų sparneliais, ką į tai atsakysi, ką atsakysi, žmogau?
Tomas stengėsi išlikti ramus bent jau išorėje, nes viduje tirtėjo kaip epušės lapas. Dabar svarbiausia nesusimauti ir į kerinčias senės akis nežiūrėti.
- Garbioji, esu didžiai dėkingas už pakvietimą, bet atsisakysiu. Skubu pas pačią ir vaikus, jau ir taip esu jiems prasikaltęs.
- Esu tikra, kad kaltė pačiam bus atleista, nes grįždamas mane išgelbėjai. Kaip tau atsidėkoti?
Girių karalienė žodžiais lyg medumi tepa, o akyse gudrios kibirkštys žybsi.
- Nereikia man nei žuvienės, nei fazanų, anei jaukaus židinio. Užteks jūsiškio dėkingumo, - išlemeno Tomas.
- Sakai dėkingumo... Ištraukei mane iš Vandenio spąstų, tebūnie kaip nori. Keliauk į savąjį Toteną, bet prieš tai paimk štai šitą.
Pasikuitusi tarp sijonų, ištiesė Tomui nedidelį ryšulį. Nenorėdamas bandyti likimo, tas čiupo į skarmalus suvyniotą dovaną  ir įsigrūdo liemenės kišenėn.
- Ačiū ir sėkmės, - išspaudė, ir pasičiupęs ant tako numestus nešulius nuskubėjo miško takeliu. Kai pagaliau ryžosi atsisukti, Lilurės nebesimatė, tik tankmėje ūbavo pelėda.
Sutemos užleido veidą tamsai, o Tomas tebeskuto į priekį. Norėjo kuo greičiau išsikapstyti iš prakeiktos girios. Net į šoną dunksintis vynmaišis neviliojo. Iki šiol negalėjo patikėti, jog pavyko žiniuonės žavesio kerams atsispirti ir sveiką kailį išnešti. Ragana, ragana ji, o ne žiniuonė. Sukumpusi senė prisidedanti skaisčia mergele. Visa laimė, kad nepriėmė kvietimo apsilankyti jos trobelėje. Būtų ne tik vakariene vaišinusi, bet ir negyvai užjodžiusi. Nudobusi ir odą nudyrusi. Sukapojusi ir kerų virale išvirusi.
Takas ėmė leistis į didžiulę lomą. Abipus praėjimo dunksojo didžiuliai apsamanojusių uolų luitai. Tarytum pamesti kokio susimąsčiusio milžino. Išvydęs stūksančius šešėlius, Tomas kiek pralinksmėjo. Tuoj už uolėtojo perėjimo takas išsiverš iš girios ir iki kaimo beliks visai netoli. Kad tik toji senė paslapčia jo nesektų.
Nejučia užčiuopė raganos įduotą ryšulį. Reikia tučtuojau jo atsikratyti. Deja, to padaryti nepavyko. Staiga ant galvos užkrito kažkas juodas ir dvokiantis, o pakinklius nutvilkė pragariškas skausmas. Tomas suvaitojo ir šlumštelėjo į artimiausius paparčius.
Smarsas dar labiau sustiprėjo, o kuomet pasigirdo gerklinis burnojimas, tapo aišku, kad papuolė į girios trolių nelaisvę. Nors ir apstulbintas skausmo, Tomas puikiai suvokė, kad nuo trolių pasprukti nepavyks. Raganą jis išgelbėjo, taigi turėjo šansą, o troliams tebuvo skalsus mėsos gabalas.
Vienas tų padarų pačiupo Tomą už kojų ir kažin ką murmėdamas nuvilko į girios glūdumą. Įkalintas dvokiančiame maiše, Tomas skausmingai juto visus žemės nelygumus, visas šaknis ir kelyje pasitaikančius akmenis. Po kurio laiko pasijuto beslystąs griovos dugnu, rankomis užčiuopė žvirgždą, o trolių žingsnius ėmė mėgdžioti aidas. Bjaurybės, įsitempė į urvą. Na ir įkliuvo, nors vynmaišį būtų ištuštinęs.
Tempimas liovėsi. Troliai kuriam laikui paliko Tomą ramybėje. Sprendžiant iš garsų, urvas buvo aukštaskliautis ir akmens sienų. Buvo girdėti urzgimas, žingsniai ir laužomų šakų traškesys.
Tomas pajudino kojas, tos pakluso. Kito šanso nebus – ryžosi nuo galvos nusitraukti maišą.
Urvo viduryje triūsė du troliai. Vienas įkūrė laužą, kitas apžiūrinėjo ilgėliausią iešmą. Netoliese pūpsojo senas kelmas-trinka; į jį įkirstas didžiulis kirvis buvo labai iškalbingas.
Tomas apsivertė kniūbsčias, akimis susirado išėjimą ir ėmė šliaužti jo pusėn. Dingęs tunelyje, pakilo keturpėsčias ir, tarytum neklusni avis, nuskubėjo į priekį.
Trolis už blauzdos pačiupo tuomet, kai Tomas kyštelėjo galvą į lauką. Jau buvo beveik patikėjęs, kad jam pavyks.
- Bėgti negalima, - burbtelėjo sutvėrimas ir nusitempė atgal į urvą.
Parblokštas prie kelmo, Tomas norėjo pulti troliams į kojas ir maldaut pasigailėjimo. Papasakoti kaip paspruko nuo girių senės ir pakliuvo tiedviems. Juk tai taip neteisinga.
Bet Tomas neįstengė išspausti nė žodžio. Apsiblaususiu žvilgsniu stebėjo krypuojančius aukštus dramblotus siluetus. Laužas liepsnojo vis skaisčiau. Jo šviesoje buvo matyti trolių kailiuose prilipę smulkios šakelės ir lapai. Tarytum kokie primityvūs papuošalai, ir čia būtų ruošiamasi švęsti rudens derliaus šventę. Šventę su kraujais ir mėsa.
Vienas trolis prisiartino prie Tomo ir be ceremonijų ėmė lupti iš drabužių. Tarytum neklusnų vaikėzą.
Čia žmogus nebeišlaikė:
- Prašau, nereikia, mano kūnas sudiržęs, iš jo nebus naudos.
Trolis tęsė ką pradėjęs ir išnaršė drabužių kišenes. Aptikęs raganos įduotą ryšulį, išvyniojo ir prikišo sau prie panosės. Pauostęs nušveitė ant žemės.
- Mano kūnas užkeiktas ir nuodingas, - dar kartą pabandė Tomas.
- Ko tas užkandis cypia? – pasidomėjo ugnį prižiūrintis trolis.
- Tuoj nebecyps, - burbtelėjo kitas, ištraukė kirvį, ir išklaipytu pirštu parodė į kelmą: - Guldyk galvą.
Kad ir kaip bijojo, įvykdyti paliepimo Tomas neprisivertė. Tai būtų tolygu savižudybei. Nuogutėlis, dangstėsi gėdą ir tirtėjo visu kūnu.
Trolis urgztelėjo ir didžiule plaštaka sugriebė Tomą už sprando. Įsakmus trūktelėjimas leido suprasti, kad jei priešinsis, bus nulaužtas kaklas, nereikės nė kirvio.
Neturėdamas pasirinkimo, Tomas priglaudė skruostą prie medinio paviršiaus. Kelmas atsidavė krauju ir buvo nemaloniai drėgnas.
Ką daryti? Nelaimėlis karštligiškai ieškojo išeities ir didžiulėmis tarsi lėkštės akimis naršė po urvą.
- Kaukolę šįkart atiduosi man, - pasakė laužo trolis. – Bus puiki dėžutė riešutams ir kankorėžiams.
- Smegenys atiteks man, - valdingai pareiškė pirmasis.
- Galėsi jas suryti pats!
Nepatenkintas balsas bylojo, kad būsimas kaukolės savininkas minkšto pilkamasio įdaro tikėjosi pats. Čia Tomas sumojo, kad pateko į neseniai susiporavusių trolių nelaisvę. Jo galva bus puiki vestuvinė dovana trolei, apsaugokit visi šventieji.
Trolis patikrino kirvio ašmenis. Atšipusius ir dantytus. Priešmirtinis Tomo žvilgsnis užkliuvo už ant urvo grindų gulinčios raganos dovanos. Tai buvo kumščio didumo balsvas akmuo. Nevienalyčiame, kristalais sulipusiame paviršiuje buvo matyti laužo atšvaitų blyksniai. Net ir šią beviltiškumo akimirką Tomas sugebėjo supykti. Senoji, atsidėkodama, jam įgrūdo paprasčiausią druskos gabalą! Aiškiai žinojo kas jo laukia ir pasityčiojo. Naktinė trolių puota bus tikrai ne prėska.
O, kad būtų įdavusi kokį trolius atbaidantį amuletą. Deja, teks tenkintis druska.
Tomas užsimerkė.
Kirvis ėmė kilti aukštyn.
Staiga pasigirdo žmogaus klyksmas:
- Palaukit, turiu jums kai ką pasakyti!
Gauruočius nesiklausė. Kirvis iškilo aukštai virš trolio galvos.
- Aš toks pat kaip ir jūs! – suriaumojo Tomas.
Žodžius stengėsi išrėkti kuo labiau iškraipydamas savo balsą.
- Mūsų vakarienė vis dar cypia, - papriekaištavo trolė.
Nelaukdamas, kol kirvis ims leistis, Tomas suriaumojo-išurzgė dar sykį:
- Aš esu trolis! Uarghh!
Kurį laiką nieko neįvyko. Tik traškėjo laužas, o ant urvo sienų pleveno grėsmingi šešėliai.
- Šitas cyplys pradeda mane nervinti. Tuojau jį sukaposiu.
- Galva priklauso man, - dalykiškai priminė trolė.
- Aš – trolis ir tikrų tikriausias! – sucypė Tomas. – Jei mane nugalabysit, toks pat likimas ištiks jus pačius. Už mane atkeršys!
- Ir kas gi tai padarys? – pasidomėjo trolė.
- Didieji kalnų troliai! - tučtuojau išpyškino Tomas.
- Kalnų troliai?
- Tikrai taip, - į šiaudą kabinosi Tomas.
- Meluoja net susiriesdamas, - sududeno patinas.
- Nemeluoju. Jau rytoj girioj pasirodys mūsų žvalgai. Troliai iš Bukųjų Smailių.
- Tu visai nepanašus į kalnų trolį. Jų oda akmeninė, o tu iš mėsos, - pastebėjo patelė.
- Mane užkerėjo Grimvaldo ragana, - nepasidavė Tomas. – Skendo netoliese esančioje pelkėje, o mane, einantį pro šalį, pavertė šiuo žmogysta.
- Ragana. Nuskandinai girios senę? – nustebo trolė.
- Deja, ne. Toji išsikapstė, o aš nė neįsivaiduoju kaip atvirsti į dorą kalnų trolį.
- Meluoji! – sumaurojo Tomą laikantis trolis, bet galvos kažkodėl nenukirto.
- Esu jūsų gentainis, tiesa, ne pats artimiausias.
Užčiuopęs vilties spindulėlį Tomas laikėsi savo.
- Kalnų trolis mėsos kailyje, - murmėjo patelė ir palikusi laužą prikrypavo artyn.
- Paistalai! Žvėriškai išalkau, - sustūgo trolis.
- Aš – Bukųjų Smailių žvalgas.
Tomas ryžosi pakelti galvą nuo kelmo.
- Mano misija – visiems girios ir aplinkinių laukų troliams pranešti svarbią žinią.
- Žinią?
- Bjaurybė meluoja!
- Žinią apie telkiamą visų rasių trolių kariauną.
- Ir ką veiks toji kariauna? – nenustygo trolė.
- Kariaus su žmonėmis ir visokiausio plauko burtininkais, - tarytum didžiausią paslaptį išdavė Tomas.
Troliai susižvalgė. Atrodė, kad bendrauja vien akimis. Patino žandai piktai išsipūtė. Matyt, jo alkis buvo didesnis, nei noras kariauti.
- Karas. Prieš mėsinius, - suurzgė trolė.
Trolis sustūgo taip, kad nuo lubų pabiro grumstai.
- Šitas kirminas mus apgaudinėja!
- Trolių sąmokslas.. o jei tai tiesa? – vis labiau abejojo trolė.
- Netikiu ir noriu ėsti.
- Jumis dėtas patikėčiau, - įsismarkavo Tomas. – Ryt, kai pasirodys kiti žvalgai, bus per vėlu.
- Kai pasirodys, tada ir matysim.
- Jei mane išsikepsit, daugiau nieko nebematysit. Mūsiškiai - kerštingi sutvėrimai.
- Aggarkhh!
- Urgh…
- Ir nesudalyvausit didžiausiame visų laikų trolių sukilime, - negalėdamas patikėti savo įžūlumu, mestelėjo Tomas.
- Pelkėn tą sukilimą. Netikiu nė vienu tavo žodžiu, mėsos gabale!
- Jei netiki, tuomet nuritink man galvą. Iš jos tavo pačiai išeis labai padori skrynutė. Tiesa, ji neilgai džiaugsis.
- Taip ir padarysiu, - trolis vėl iškėlė kirvį aukštyn.
- Nebent... nebent pats nori, kad įrodyčiau, jog esu tikras kalnų trolis, - trauktis nebebuvo kur.
- Uf?
- Tegu įrodo, tegu, - įsiterpė trolė.
- Ir kaip, būdamas užkerėtas, šitai įrodysi?
- Ogi labai paprastai.
Tomas atsiduso ir parodė pirštu:
- Paduokit štai tą akmenį.
Trolė pakėlė druskos luitą, apuostė ir neaptikusi jokios kliauties, ištiesė Tomui. Tas staigiai užsimojo ir tėškė jį į žemę. Akmuo subyrėjo į gabalus. Tomas pasilenkė, išsirinko kuo mažesnį, ir pademonstravęs jį nepatikliai stebintiems troliams, įsidėjo į burną.
- Jis valgo akmenis. Visai kaip kalnų urdachas.
- Apsimeta ir varto burnoje!
Tomas gestu paprašė palūkėti, o pats druskos gabalėlį traiškė dantimis ir stengėsi kuo greičiau ištirpdyti. Baigęs plačiai išsižiojo ir iškišo liežuvį. Trolis suėmė jį už dilbių ir kilstelėjo sau prie snukio.
- Suvalgyk dar vieną.
- Su malonumu, aš toks alkanas.
Šįsyk Tomas išsirinko didesnį grumstą. Visaip jį burnoj vartė ir gromuliavo, krimto ir triauškino, o pakui paskubom rijo. Burną užliejo vimdantis sūrumas, atsivėrė žaizdos, oda tapo šiurkšti, bet Tomas to nejautė. Šią akimirką buvo tikras, kad gyvenime burnoj nebuvo turėjęs nieko gardesnio.
- Jis raukosi.
- Turbūt neskanus akmuo pasitaikė, - sumojo trolė.
- Išsižiok.
Tuščia.
- Jis iš tiesų žvalgas. Žvalgas iš kalnų.
- Dar vieną, – nepasidavė trolis.
- Tai kad aš jau sotus.
- Ryk!
Tomas pakluso. Gurkė sūrias kruvinas seiles ir stengėsi šypsotis.
Druskos gabalų kramtymą teko pakartoti dar kelis sykius, kol trolis pagaliau nušveitė kirvį ant grindų ir pasikasė užausį.
- Kaip kalnų trolis, labai mažai valgai.
- Aš juk užkerėtas ir dabar daug mažesnis, - kone verkdamas paaiškino Tomas.
Trolis ir trolė įsitaisė prie laužo. Įsakmiais gestais paliepė taip pat pasielgti ir naujai iškeptam svečiui.
- Na, Bukųjų Smailių žvalge, klok, ką ten sumanėt.
Dviejų sutvėrimų apsupty Tomas prabuvo iki pat paryčių. Kankinamas troškulio ir skaudančiu pilvu audė melų voratinklį, o mintyse meldėsi, kad nesusimautų. Kai troliai sužinojo apie laukiančias permainas, patenkinti susiruošė rytinio miego. Tomas dar ilgai gulėjo jam pasiūlytame vytelių ir lapų guolyje. Netverdamas kailyje klausėsi baisūnų kvėpavimo.
Pasigirdus knarkimui, tylutėliai atsikėlė ir apsirengęs nutipeno prie į kampą numesto krepšio ir vynmaišio. Susiglobęs turtą, Tomas nėrė link išėjimo, ir išsikapstęs iš urvo, nuskuodė numanoma girios tako kryptimi. Šį sėkmingai suradęs, pasileido link girios pakraščio.
Tiesa, dar prieš apleisdamas nesvetingą girią, buvo priverstas sustoti gamtiniais reikalais, mat maudžiantis pilvas reikalavo neatidėliotinos satisfakcijos. Nemalonu, bet tai niekis, svarbiausia, kad galva ant pečių.
Išsikapstęs iš girios, negalėjo suturėti užplūdusio džiaugsmo ir kuo garsiausiai šūktelėjo. Iš artimiausių krūmų purptelėjo pulkelis kurapkų, o Tomo burnoj vėl atsivėrė naktinės žaizdelės.
Jaučia skausmą, vadinasi gyvas. Tik tas prakeiktas troškulys.. Tomas čiupo vynmaišį ir atkimšęs saliutavo į tolį besidriekiančiam laukui.
- Šlovė druskai ir kalnų troliams!
Kad jie nusilaužtų kojas kokiam tarpekly.