Ne blogai

Bebrai iš naujo stato užtvankas,
mamos iš naujo skalbia kojines,
tėtės iš naujo sodina obelis,
aš iš naujo augu, pagreitintai.

Dabar matau tą kopūstinį drugelį,
kuris man mažai kažkada pievoje
ramiai nuo kalno bėgt neleido,
zujo ir zujo, kol jį nusinešiau pakalnėn.

Ant kalno papėdės sutikau nykštuką,
jis kalbino rapsą. Gražiai, saldžiai,
meiliai, taip, kaip ir mane norėčiau, kad
kas kada pakalbintų.

Metu vieną akį, tada kitą į kalno viršų,
ar ten nieks nelaukia manęs,
tarkim mama, ar brolis, ar tėtė,
ar didelis indas riešutų kremo.

Nelaukė ten niekas, ir paniurau,
suniurau, nusiminiau, supykau,
prakeikiau,
dabaer ir riešutų kremo nemėgstu.