Bobų vasara

Iš sidabro karolių – voratinklis pievoj
Ant žolės stagarų ir ant vystančių lapų.
Bobų vasara – nykios ražienos...
Bobų vasara – tolstantis kvapas
Kemsynėlių žolių, jų aitraus aromato
Ir spalvingų garsų, ir nuvystančių virkščių.
Užslopins paskutinę žydėjimo viltį. –
Užgesins – tarsi žiežirbą, lekiančią mirti...
Tik žvilgsniu debesies lopinėlio laikausi
Virš spalvingo gėlyno dar kvepiančio mėtom,
Rausvomis liepsnomis apsikaišiusio klevo,
Ąžuole – margo kėkšto šėliojimo auštant,
Kielės šokio keistoko ilgiuosi....
* * *
Ir džiaugiuos, ir grožiuos tuo, ko jau neturėsiu,
Ką ruduo pasiims atminimui į kapą.
Ko – nei jausiu, nei uosiu, ir net negirdėsiu,
Bet lyg metraštį žiemai sudėjau į lapą...