Kelionė namo

- Iki traukinio liko viena minutė,- praneše diktorė per garsiakalbį.
Ilgai laukiau, šito balso. Pašokau nuo suoliuko ir pajutau, kad mano užpakalis siaubingai nutirpęs. Tą vieną minutę ėjau iki traukinio ir daužiau savo nutirpusią sėdynę.
- Gal reikia pagalbos?! - paklausė senstelėjęs vyriškis.
- Jus norite man padėti patrankyti sėdynę, kad atitirptų? - nesusipratusi paklausiau.
- Jeigu tau blogai, kodėl gi ne.
Užsimojo savo rudu lagaminėliu ir vožtelėjo man per užpakalį, kad net ausyse suspengė. Žmonės sužiuro.
- Na kaip, jau geriau?
Mano pasimetusios akys nežinojo, kur žiūrėti, o žandai vis kaito. Nieko nesakiusi pasileidau bėgti link traukinio.
Pagaliau pabėgau nuo to psicho. Jis kažkoks nenormalus,- pagalvojau. Jaučiausi labai pavargusi ir dar labiau skaudėjo sėdynę. Tačiau viską šalin nuvijo mintys apie namus, apie šeima ir, kad greičiausiai aš jų pasiilgau, tačiau nebuvau tuo tikra. Kažkoks kirminas knaisiojosi viduje, nežinodamas, ko nori. Staiga išgirdau pažįstamą balsą:
- Koks sutapimas, mano vieta šalia jūsų, panele,- šis ironiškas balsas man buvo pažįstamas, ir tai buvo tas pats pamišėlis, kuris mane aptrankė gatvėje.
- Galėtumėte neaušinti sau burnos ir sėstis arba ieškokitės vietos kitur,- gana piktai atšoviau aš.
- Uuu, kokie mes pikti!
- Nei aš pikta, nei ką. Paprasčiausiai nenoriu bendrauti su jumis.
Ta kelionė buvo tokia ilga, kad visą kelią gailėjausi, nepasiėmusi ausinuko. Nes tas dedulė pliurpė ir pliurpė apie; savo šeimą, žmoną, merginas, o galų gale pradėjo pasakoti apie vietą, kur žmonėms gerai, kur jie gali apsispręsti. Atrodo, lyg būtų pasakojęs apie dangų ir, kad ten būtų buvęs. Nusprendžiau, jog gyvenimas man siunčia išbandymus. O tie išbandymai - psichiniai ligoniai.
- Iki paskutinės stotelės liko dešimt minučių,- ilgai lauktas balsas pranešė.
Veide atsirado šypsena ir jau nebereikėjo skaičiuoti prabėgančių medžių.
- Nori namo?! - paklause dėdulė.
- Žinoma noriu! Kas gi nenorėtų pamatyti savo šeimą, savo draugus, netgi savo lovą ir viską, viską, kas yra sava...
- Mergyte, yra tokiu žmonių, o tu esi viena iš jų,- užtikrintu balsu išsireiškė dėdulė.
- Jus nieko nežinote apie mane ir mano gyvenimą! - atsikirtau šiurkščiai, atsikvėpiau ir žadėjau dar kažką sakyti, tačiau susimąsčiau.
Atrode, kad mano viduje tupėjo du kirminėliai, kurie klykavo:
- Noriu namo!
- Ne! Nenoriu, noriu būti laisvas, priklausyti tik nuo savęs, neprašyti niekieno pagalbos, aš esu mažutis, tačiau stiprus!
Traukinys sustojo, žmonės ėmė spraustis lauk, kaip pablūdę. Aš sėdėjau, ir dėdulė sėdėjo. Mačiau mamą mojuojančią, tetį, kaip visada rimtą ir mažąjį broliuką, kuris visada cypauja ir drasko mano plaukus.
- Eime,- pasiūlė jis.
- Kur?!
- Išlipsime pro kitas traukinio duris ir perlipsime į kitą, kuris važiuoja ten, kur žmonėms reikia, ir važiuoja tol, kol žmogus nori.
Pažvelgiau pro langą, mama vis dar mojuoja, atsisukau atgal, o dėdulės akys įstrigo mano širdyje.
Pabučiavau stiklą, įsikibau dėdulei į ranką ir išlipau pro KITAS duris. Nepasilikau namie, palikau tik savo ašarą ant namų slenksčio...