Laukimas

Ar pagalvojote, kiek kartais sugaištame laiko laukimui? O kaip panaudojame šį laiką? Laukimą sutinkame visur, tai - kaip mūsų šešėlis. Laukiame prie sustojimo, prie durų, susukę telefono numerį. Laukiame rezultatų, sprendimų, laukiame susitikimų.
Užsikaičiu virti kiaušinį ir imu laukti. Trys minutės, kol užvirs vanduo, dar 8 minutės, kol išvirs kiaušinis. Žinau, kad kiti verda po 10 minučių, bet man patinka 8.
Ar kada nors susimąstėte, ką darome laukdami autobuso? Arba telefono skambučio? Vienu metu galime laukti įvairių įvykių. Stovėdami prieš duris laukiame, kol jos bus atidarytos, laukiame, ką pasakys jas atidaręs, laukiame, kol galėsime nusiauti batus, laukiame … Taip besvarstydamas nueinu pažiūrėti ar niekas nelaukia prie durų. Na, prie mano durų lyg ir niekas. Grįžtu atgal. Galų gale, laukiame ko nors gimstant ir laukiame, kol numirsim. Vis laukiame. Vienas draugas nuolat laukia prasidedančių krepšinio rungtynių. Jis vis laukia, nepaisant to, kad visos jo lauktos ne tik prasidėjo, bet jau seniausiai ir pasibaigė! Ko gero svarbiausia, kad laukimas netaptų vieninteliu tikslu. Todėl tas draugas belaukdamas dar mezga. Žinau, kad keista vyrui megzti, bet aš pats jį išmokiau. Kad mūsų visiškai neužvaldytų laukimas, reikia tai suvokti. Reikia suprasti, kada ir ko laukiame. Šiuo metu laukiu, kol išvirs kiaušinis. Jau praėjo 4 min. 35 sekundės, 42 sekundės ... Lėta eina laikas. Pakratau laikrodį. Kiaušiniui tas nė motais – muistosi kunkuliuojančiam vandeny ir tiek.  Pagrindinė priešstata laukimui - veiksmas. Vietoj tuščio laukimo galima pradėti veikti. Galima laukti ir veikti. O kartais svarbiausia laukti. Štai, sakykim, jei pulsiu prie viryklės ir nekantriai išgriebsiu kiaušinį, jis paprasčiausiai neišvirs. Cha, žinau, kad kai kas mėgsta skystai virtus kiaušinius, bet aš – ne. Mėgstu kietus kiaušinius. Jei jie išvirtų dar kietesni, galėčiau tam laukimui paskirti visą pusvalandį, bet, kiek žinau, jie kietesni neišverda. Laukiant galima ką nors veikti. Naudingo. Nebūtinai megzti. Pats žinau ... Pakeliu ragelį ir susuku numerį.
- Klausau, - atsiliepia moteriškas balsas.
- Laba diena, gal Kazys namie? – klausiu kiek galima maloniau. Po paskutinio vyro vizito pas mane Kazio žmona nustojo sveikintis. Jie kaimynai, gyvena dviem aukštais žemiau.
- Sveikas, Kazy, - sakau, kai tas atsiliepia. Gal turi laiko? ... Gerai, po 10 minučių užkaisiu vandenį.
Nežinau kodėl, mūsų pokalbius visada baigiu pažadu užkaisti vandenį. Bet niekada taip ir neužkaičiu. Gal čia dėl visa ko – jei kas klausytųsi mūsų pokalbio, pagalvotų, kad renkamės gerti arbatą. Iš tikrųjų ne. Žinau, kam Kaziui reikia tų 15 minučių, po kurių žadėjo užeiti – jis suvaikšto iki parduotuvės ir ateina nešinas vyno buteliu. Mes jį išgeriam, tada kartu einam iki parduotuvės dar kartą ir nusiperkam antrą. Trečio paprastai nereikia, o tiksliau – parduotuvė būna uždaryta. Jums įdomu, kas buvo paskutinį sykį, po kurio Kazio žmona nebesisveikina? Ai, geriau nepasakosiu. Na taip ji laukė, laukė ... o Kazys pas mane užmigo. Šiuo metu, kai aš jums pasakoju, kas laukia ateity, viena ranka graibau kiaušinį, mat jau praėjo 8 su puse minutės. Nieko tokio ta pusė minutės, nesu pedantas. Nesuprantat, kaip aš valgysiu tą kiaušinį? Na, aišku, kad ne vieną. Aš pasidarau mišrainę – kukurūzai, porai, sūris, krapai, kelios alyvuogės ir susmulkintas kiaušinis. Neaiškinsiu smulkiau – paskui sukils apetitas ir nueisit darytis valgyt nebaigę skaityti. Ar skanu? Na, man tai skanu.
Lėtai kramsnoju ir laukiu Kazio. Vis laukiu. Nusišypsau pats sau pagalvojęs. Nesu kvaištelėjęs, nors kartais ir pasikalbu pats su savimi. Kazys turėtų būt jau parduotuvėj, kaži jis žino, kad dabar laukiu ar ne?  Laukimas sustato įvykius į seka, į svarbos hierarchiją, neleidžia gyventi chaose. Kai lauki ir žinai ko lauki – viskas daug aiškiau. Tuomet gyveni iš tikrųjų trijuose laikuose – praeityje, dabartyje ir ateityje. Nes žinai ko lauki ir kas bus. Žinoma, ne viską, bet svarbią dalį. Įdedu tuščią lėkštę į kriauklę ir tuo pat metu pasigirsta skambutis. Pačiu laiku. Lengvai nušokuoju iki durų ir jas atidarau. Na, o už durų stovi ... policininkas.
Oj ... o kas būna, kai nelauki?