Nesišypsojau

Sugrįžęs iš vėjo ir dulkėm į samanas kritęs,
Sapnus gailiuos nuo tikrovės, savo purvinom rankom atkirtęs,
Gailiuosi sužeidęs, viliuosi nesmarkiai,
Į popierių gulusios raidės, mano ašarom verkia,
Laikas užsnūdo, nors rodyklės nestoja,
Ranką glaudžiu prie krūtinės, patikrint ar vis dar kvėpuoju,
Prašau atleidimo, nors žinau kad nevertas,
Balsas užkimo, bet žodis ištartas šiek tiek iš giliau,
Akys užmerktos, kvėpuoti daros sunkiau,
Tavo vardą kartoju, savąjį dergdamas,
Ir taip visą naktį akių nesumerkdamas,
Verčiausi ant šono vieno ir kito,
Dainuojantys akmenys į širdį man krito,
Vienas po kito, ir taip iki ryto,
Išaušo diena, bet akyse neprašvito,
Tebeaidi dar žodžiai ištarti nepelnytai,
Tu taip arti, bet nedrįsiu prieiti ir bent kažką pasakyti,
Bijau, o ir viduj nesiliauja adatom lyti,
Sau ramybės neduodu, bet ir neieškau paguodos,
Liejasi lyrika pačiam jau pabodus,
Ko gero ir Tau, gimiau žmogumi, o į ką pavirtau?
Dievas davė akis, tai kodėl nematau? Kodėl aš ne Tau?
Manau todėl kad per menkas ir belieka tik lenktis,
Atleidimo prašyt, esu baisus sutvėrimas,
Gali spjaut man į veidą, aš tenoriu atsiprašyt..