Po klevu

Sveiki, pradėjau rašyti įkvėptas Remarko knygų. Norejau rašyti kažką panašaus, sukurti panašia atmosverą, veikėjus tačiau negaliu ''pasigirti'' įspūdžiais ar patirtais „nuotykiais“ kuriuos išgyvęno šis autorius. Taigi rašau apie tai ką pats išgyvenau ar bentjau kas yra artima man ir ką aš galiu perteikti tiksliai ir realiai. Atsiprašau už klaidas;D;)

                                                --------------------------------------------------

Buvo viena iš tų gražių ankstyvo rudens dienų, saulė švietė skaisčiai tačiau taip nebešildė kaip šildo vasarą. Bet tai nesutrukdė Jonui ir jo draugei Rūtai leisti dienos parke. Parkas buvo beveik tuščias, aplinkui nesimatė žmonių, tik kažkur toli, už medžių girdėjosi kamuolio bumsėjimas ir vaikų šūksniai.
-  Šiandien tikrai labai graži diena Jonai - Pasakė Rūta.
-  Taip, tikrai - tarė jis.
Jos grąžus rudi plaukai lengvai papūsti vėjo akimirkai uždengė jos žavias rudas akis ir lūpas. Rūta nusišypsojo ir pažvelgė į toleliau einantį praeivį kuris vedžiojo šunį.
- Ačiū, kad pasiūlei eiti kartu, man tikrai čia gęra būti su tavimi - Rūta nusišypsojo Jonui, jis atsakė tuo pačiu.
- Ne, Ačiū tau Rūta, kad palaikai man draugiją.
Ji norėjo dar kažką pasakyti, bet tuo pačiu metu suskambo jos telefonas.  Jis buvo jos rankinėje, grojo jos mėgstama daina. Rankinė užgožė muziką sklindančią is jos telefono, tad girdėjosi krenkščiantis ir duslus balsas angliškai lėbaujantis apie meilę ir kitokius sentimentalumus. Skambėjo keistokai, bet kai ji ištraukė savo telefoną iš rankinės balsas tapo skaidrus ir aukštas koks ir turėjo būti.
- Čia Laura, man reikia atsiliepti - jau mintimis kažkur toli nuplaukusi pasakė Rūta.
Jonas šyptelėjo ir atsigulė ant nugaros atrėmęs kojas i storo klevo kamieną.
- Dabar ji bus užimta kokį pusvalandį - pagalvojo jonas.
Jie buvo įsitaisę pakalnėje prie seno klevo nuo kur buvo matyti beveik visas parkas. Jonas užsimerkė ir pabandė visiškai atsipalaiduoti. Jautė banguojant saulės spindulius kurie krito ant jo veido ir krūtinės. Jie tai dingdavo tai vėl grįždavo kartais uždengiami klevo šakų. Girdėjo Rūtos ir kitų žmonių balsus kažkur toli. Vėją šnarantį aukštai, kažkur medžių viršūnėse. Jonas pagalvojo, kad senai kada taip gerai jautėsi, atrodė, kad jis kvėpuoja visu kūnu.  Jautė tą gaivų orą, įkvėpdavo to vėjo kuris kartais nusileisdavo iš medžių viršūnių. Akių vokai pasidarę sunkūs, girdėjosi tik tas vėjas aukštai ir Rūtos balsas.
Po kurio laiko Jonas išgirdo skambų Rūtos jauką ir atsimerkė. Rūta tebekalbėjo telefonu. Turbūt liežuvauja pagalvojo jis. Tebegulėdamas išsitraukė cigaretę ir ją prisidegė. Išpųtes dūmus ir įsmeigė akis į  plačią proskiną tarp medžio šakų kur matėsi žydras dangus pilnas storų baltų debesų. Žiūrėjo gal penkias minutes kol pajautė, kad Rūta atsigulė šalia jo ir atsirėmė alkūne, jos gražūs plaukai, pro kuriuos šiektiek prasiverždavo saulės spinduliai krito jai ant peties. Pažiūrėjo jam į akis būdama labai arti jo.
- Į ką taip žiūri? - Paklausė ji.
Jonas palūkėjęs atsakė:
- Į dangų ir debesis. Kai ilgau į juos įsižiūri atrodo, lyg ne jie išlėto judėtu pučiami vėjo, bet žemė suktusi, o jie stovėtu vientoje. Tai sukelia kažkokį jausma, pajunti milžinišką žemę po savimi. Supranti?
Rūta paimė iš jo cigaretę ir įtraukė dūmą.
- Tu esi romantikas Jonai, svajotojas. Tai gerai, merginoms tokie patinka - liūdnokai tarė ji.
Jonas nusišypsojo.
- Kalbat apiė svajones tu nuo manęs nelabai atsilieki Rūta - pasakė jis.
Rūta žiūrėjo į dangų ir po valandėlės pasakė:
- Kalbėjau su Laura ir ji man sakė, kad matė tave su Juste mieste - pasakė ir pašaipiai sukikęno - Aš nesakiau, kad būnu su tavimi tai ji ir pradėjo pletkinti. Man atrodo tau ji netinka, Jūs tiesiog netinkate vienas kitam. Ji kvaila, nuobodi, galvojanti tik kaip gražiai apsirengti ar kokia naują šukuoseną pasidaryti. O tu, tu kitoks Jonai.
- Tačiau ar tai yra blogai? juk kuo mažiau galvoji tuo lengviau gyventi. Kam prisidaryti sau sunkumų ir kapstytis daugiau negu reikia. Kam vargintis ir galvoti apie visa ko prasmę jaigu galima tiesiog džiaugtis gyvenimu - pasakė jis.
- Tai kodėl tiesiog taip nepadarai? - paklausė ji.
-  Negaliu. Aš norėčiau susirasti merginą, susitikinėti su ja, vaidinti, kad tai labai rimta ir kalbėti apie meilę, bet negaliu, jaučiu, kad tai yra tiesiog beprasmiška, kam to reikia? Tai neturi prasmės ir yra kvaila. Štai todėl mano santykiai su merginomis baigiasi kitos dienos ryta. Pasiseka kai dar kai kurios supranta, kad tai buvo tiesiog nuotykis - atsakė jis
- Tai nekvaila, Jonai - piktokai pasakė ji - jai tai tikra meilė tai nėra kvaila.
- Kvailystės, tokiame amžiuje? Tikrai ne, veliau tai taip - Protingi tie kurie supranta, kad tai tiesiog tam tikras laiko tarpas kurį praleidi kartu, jie supranta, kad viskas ankščiau ar vėliau turi baiktis.
Rūta šyptelėjo:
- Tau reikia įsimylėti kokia nors žavią merginą ir viskas greitai pasikeistu Jonai - Pašaipiai pasakė Ji.
Jonas nusijuokė.
Gal - susimastęs pasakė jis - Buvau įsimylėjęs savo klasiokę šeštoje klasėje ir galių pasakyti, kad meilė smarkiai kerta per piniginę. Pamenu kiekvieną dieną pirkdavau jai saldainius ir bandeles. Tai jau buvo pasidaręs lyg koks įprotis - juokdamasis pasakė Jonas.
Rūta nusijuokė.
Tau puikiai sekėsi - Pašaipiai pasakė ji.
Jonas pasikėlė ir pasirėmė alkūne.
- Juk žinai, kad vienintelė mergina kurią tikrai myliu esi tu Rūta, mano geriausia draugė ir patarėja svarbiaisiais  klausimais. Ir ką aš be tavęs daryčiau? - Su šypsena veide pasakė Jonas ir paimė Rūtą už rankos.
Rūta paraudo ir kukliai nusišypsojo:
- Tu tikrai moki susukti merginoms galvas Jonai, - pasakė Rūta vis dar su šypsena  ir patraukė plaukus sau nuo veido.
Jie dar gulėjo po klevu kol galop sutemo ir atvėso. Jie dar planavo pasilikti žiūrėti žvaigždžių, tačiau Rūtai pasidarė šalta ir jie nusprendė vykti namo. Pakilo vėjas, šokantis su medžių viršūnėmis. Kažkur toli jau pasirodė pirmosios naktinio miesto šviesos.