Manęs daugiau nėra...

Dar niekad nemačiau tiek rūškanų ir ašaringų veidų,
Gėlių vainikų ir draugų, kaip tai prasminga...
Pro pravertą sesers mašinos langą liejasi „Keistuolių“ daina. Man ji patinka, kažko artima, bet labiau myliu knygas... labiausia apie meilę, didelę, didžiąją, vienintelę.
-Irūne, nesiek tos juodos, nukrisi, - aš laikiau kopėčias, o tu skynei vyšnias, siekei vis aukščiau ir aukščiau. Mano nosį maloniai kuteno taškuotos kartūninės suknelės klostės, neįtikėtina, bet tai  prinokusių vyšnių kvapas. Nežinau su kuo jį palyginti, gal su rudenėjančiu vasaros vakaru, gal su nakties šilto vėjo gūsio dvelksmu.
Vakaras buvo tylus, ramus, savo delnuose aš laikiau tavo delnus ir mintyse rašiau tau pirmas savo eiles. Stovėjom ant kalno prie akmens ir jautėm vyšnių kvapą, aš mačiau kaip spindi tavo akys, jaučiau kaip dega tavo lūpos ir nedrįsau prie jų prisiliesti, mums buvo gera, labai gera... Ir taip kas vakar, auginom savo jausmą, nedrįsdami prisiliesti ir visko sudeginti. Papilkėjo dangus, pagelto liepa, praaugusi mūsų vyšnią, tu išvažiavai į pajūrį, namo.
-Tu man labai brangus, pats brangiausias, - atsisveikinai.
Aš supratau, aš stengiausi būti brangiausiu visus trisdešimt penkis metus, visus tuos metus aš auginau meilę...
O po tos vasaros, aš išėjau tarnauti. Atsidūriau pačioj pavojingiausioj raketinėj karinėj bazėj, kur nuo per didelės radiacinės dozės, jaunuoliai dingdavo, nebaigę savo tarnybos. Aš daug sportavau, buvau pavyzdingas karys, su pagyrimais grįžau namo. Gyvenau mintimi, pagaliau pajusti deginantį tavo lūpų skonį. Bet nespėjau, pavėlavau...
Aš turėjau milijoną svajonių, bet jos visos buvo kartu su tavim, be tavęs nebuvo nieko.
Per tavo vestuves aš gėriau, miegojau ir vėl gėriau, miegojau ir vėl gėriau, sapnas ir nebūtis, sapnas ir nebūtis. Paskui daug dirbau, bet dirbau tik tau, tik dėl tavęs, o tavęs nebuvo.
Gyvenimas painus... aš visą laiką žinojau, kad tu mano mamos pusseserė, bet meilė nesirinko, ji užaugo, ji apakino.
Daug moterų vėliau buvo mano gyvenime, tik nei vienos - mano meilėje, nes nei viena nekvepėjo prinokusiom vyšniom.
Kai sužinojau, kad tu išsiskyrei, aš jau neieškojau tavęs, aš gėriau ir gyvenau tik tau, bet be tavęs, tu būtum jau neberadus manęs tokio, kokį tada palikai.
Po trisdešimties metų, kai nebegalėjau atsikelt iš lovos, kai daug valandų žiūrėjau į kapsintį cheminį tirpalą, aš dar svajojau apie mūsų susitikimą. Norėjau pamatyt ir išsakyt savo meilę, išdeklamuot eilėmis, išdainuot dainomis, bet bijojau, būtum manęs nebepažinus. Mano šviesūs plaukai  ataugo beveik juodi, mėlynos akys patamsėjo, tapo gilios, tarsi jose būtų paskandinta meilė. Mane ji nugalėjo, jokios prasmės toliau nebemačiau.
-Irūne, tu man visuomet būsi brangiausia iš visų, - tada atsisveikinau. Ir dabar atsisveikindamas aš tik noriu, kad tu žinotum: prinokusiom vyšniom kvepianti meilė yra pati didžiausia, ji vienintelė. Aš vienas pragyvenau ir su niekuo ja nesidalinau, aš gal buvau laimingas?
Sesuo net nežinojo, kad pro atvirą langą aš girdžiu tą dainą:
”Atleisk jei nesuspėjau būti tobulas ir baisiai stiprus,
Sustojo plakusi širdis, manęs daugiau nėra,
Bet pamilęs tavo šaltą glėbį,
Negalėjau atsitraukti ir likau, žinai kartu... “