Net paukščiai turi savo kelią

Vartai baltus lapus knygos,
                "Gyvenimo ateities",
Matai ten pavasarį, rudenį kitą,
Tik nematai laimingos savęs...

Kabintumeis į gervės koją,
Kad neštų toli, į Pietus,
Tačiau paukščiai turi savo kelią,
O tu savo vargus...

Kluptum ir gertum iš gyvulėlio pėdos,
Vėliau kaip avinėlis: be-e,
Svarbu ne savos,
Ne savos bėdos slėgtų pečius tada.