Irenajos runos (antra dalis)

Seltis negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Visa tai atrodė it sapnas, labiau panašus į košmarą nei į realybę. Jis negalėjo patikėti savo ausimis, kuomet jam pranešė šią siaubingą žinią. Netikėjo jis ir savo akimis, kai išvydo nusiaubtą savo nuotakos kambarį. Niekas nieko tikslaus negalėjo pasakyti: nei kaip nepažįstamasis atsirado rūmuose, nei kas jis toks buvo, nei kaip sugebėjo pranykti kartu su princese. Tuoj pat pradėtos paieškos nedavė jokių rezultatų. Rodės, nepažįstamasis prasmego kiaurai žemę, išnyko it dūmas be pėdsakų. Padėtis buvo tragiška – karalius buvo miręs, o jo dukra, taip netikėtai tapusi karaliene, dingo.
- Jūsų didenybe, - Seltį pakvietė vienas iš sargybinių, o kai pastarasis atsisuko, šis ėmė kalbėti. – Mes nieko neradome, laukiame tolimesnių jūsų nurodymų. Ką liepsite daryti?
- Nieko nelaukus reikia suorganizuoti būrį, kuris nieko nelaukęs išjotų iš pilies ir imtų šukuoti jos apylinkes. Jie negali būti toli, per mažas laiko tarpas prabėgo. Galbūt jis slepiasi čia, pilyje... , - Seltis jautėsi bejėgis. Jis nenorėjo patikėti, kad niekas nieko nematė. Galbūt tai buvo sąmokslas. Bent jau į tai buvo panašu. – Silivrena, - jis atsisuko į kūkčiojančią Isilos draugę, - ar tu tikrai nieko nepastebėjai? Tu turėjai kažką matyti!
Silivrena net nepakėlė galvos, ji vis kūkčiojo visa virpėdama. Karts nuo karto kažką sumurmėdavo savo panosėje, bet suprasti nebuvo įmanoma.
- Nuveskit ją į jos kambarį... – Selčiui pagailo jos. Jis atsiduso, tada uždėjo ranką Silivrenai ant peties, tardamas, - tau reikia pailsėti. Tu...
- Ne! – riktelėjo Silivrena pašokdama ir priversdama krūptelti iš netikėtumo Seltį. – Aš liksiu čia... Kaip tu nesupranti? Aš liksiu čia..., - ji vėl atsisėdo.
- Beviltiška, - sumurmėjo Seltis, - ji tokia užsispyrus.
- Ji tik nori padėti jūsų didenybe, - netikėtai užstojo Silivreną Rienaras. Tai buvo karaliaus patarėjas, patikėtinis, tarnaujantis jam begalę metų. Jis buvo tarsi šeimos narys. Tada dabar, atsitikus tokiai nelaimei, jis stengėsi padėti kaip įmanydamas. Tiesą sakant, mirus karaliui ir dingus jo įpėdinei, būtent Rienaras laikinai turėjo perimti valdžią.
- Žinau, - liūdnai šyptelėjo Seltis, - tačiau dabar man reikia realios pagalbos...
- Tuomet keliaukime kartu su paieškos būriu, juk jūs esate matęs įvairių pavojų, tad toks menkniekis kaip šis...
- Tai ne menkniekis, - atkirto Seltis, neleisdamas Rienarui daugiau kalbėti. – Nedrįsk dar bent kartą taip pasakyti.
- Jūs mane ne taip supratote, - atsake jis maloniu balsu, tačiau akys piktai sužaibavo.
- Liaukitės abu, - pareikalavo Silivrena verksmingu balsu, - ne ginčytis metas. Verčiau darykite ką nors. Pulkite paskui jį! Esu tikra, kad netruksite jį pavyti! Visas šis jūsų delsimas gali pražudyti Isilą...
Abu elfai nutilo. Įsistovėjo nemaloni tyla, girdėjosi tik šurmulys ir šauksmai už durų.
- Viskas, - staiga tarė Seltis, - aš išjoju. Esu tikras, kad tą  kvailį pasivysiu. O tada..., - jis sugniaužė kumštį, - aš jo tikrai nepasigailėsiu, - Seltis pabrėžė šiuos žodžius.
Tuomet jis išgirdo šaltą, kiek cinišką juoką. Kupinomis nuostabos akimis Seltis pasisuko į tą pusę, iš kur sklido šis keistas juokas, ir išvydo ne ką kitą kaip Thali. Jis net buvo pamiršęs, kad jo pusseserė taip pat buvo šiame kambaryje.
Thali sėdėjo kampe, prietemoj, tarsi norėdama likti nepastebėta ir netrukdoma stebėti viską, kas vyksta. Savo žvilgsniu ji perskrodė pirma savo pusbrolį, tada nukreipė pašaipų žvilgsnį į Rienarą. Pastebėjusi sumišusį Selčio veidą, Thali nusišypsojo.
- Ar tu išprotėjai? – atsargiai paklausė Seltis. Pastaruoju metu Thali elgėsi itin keistai ir tokio jos elgesio priežasčių jis negalėjo suprasti. Štai ir dabar jos juokas atrodė neadekvatus tokiai situacijai.
- O ne, anaiptol, - ji atsakė ironijos kupinu balsu, - bet tu tuo nepatikėsi. Ypač po to, ką tau pasakysiu, -ji atsiduso, akys tapo liūdnomis, o veidas staiga surimtėjo. Neliko nė ženklo tos Thali, kuri buvo kambaryje vos prieš akimirką. - Tikriausiai išvadinsi mane beprote..., - tęsė ji, - bet...
Seltis įtariai pažvelgė į staiga surimtėjusią Thali. Jis prisiartino prie jos ir, sugriebęs už rankos, pareikalavo:
- Sakyk ką tu žinai! Puikiai matau, kad žinai daug daugiau nei man pasakai!
- Paleisk! – riktelėjo Thali. – Man skauda. Patrauk rankas!- ji įsmeigė į pusbrolį ugningą, piktą žvilgsnį ir pastarasis paleido jos ranką, nustebintas tokio netikėto josios protrūkio.
- Daugiau niekada šitaip nedaryk! Aš tau ne Isila! – perpykusi paliepė ji, atsistodama nuo kėdės.
- Aš tik noriu žinoti, kas ten nutiko, o tu esi vienintelė galinti apie tai papasakoti. Pati matai kokios būsenos yra Silivrena, iš jos dabar jokios naudos! - Seltis ėmė kraustytis iš proto. – Prašau, Thali, netylėk...
Ji pažvelgė į princą keistu žvilgsniu, bet nieko neatsakė.
- Jūsų didenybe, - staiga prabilo Rienaras, - nesikarščiuokite taip. Ji jus tik erzina..., - jis priekaištingu ir nepatikliu žvilgsniu nužvelgė Thali nuo galvos iki kojų.
- Niekas neklausė tavo nuomonės, - tarė Thali įsmeigdama pykčiu žėruojančias akis į Rienarą. Jeigu buvo galima ko nors neapkęsti iki širdies gelmių, būtent tai Thali jautė Rienarui. Ji jo nekentė taip stipriai, kad net apsakyti negalėjo. Nors, tiesą sakant, ji gerai net nežinojo kodėl, tačiau nuo pat pirmųjų jų pažinties akimirkų ji jautė šiam elfui antipatiją. Ir niekada nesistengė šito slėpti, tad ilgainiui Thali ir Rienaras pradėjo varstyti vienas kitą piktais žvilgsniais.
- Aš nieko nesakysiu tol, kol jis bus čia, - ištarė griežtai Thali, nenuleisdama akių nuo Rienaro.
- Tuomet mes nieko nesužinosime, nes aš lieku čia, - atkirto Rienaras, pašaipiai nužvelgdamas ją.
- Tu vis dar nesupranti. Tai ne tavo reikalas, tu nieko nežinai ir ničnieko nesuprasi..., - sušnibždėjo ji, vos tvardydama pyktį ir norą vožtelti jam per tą išsišiepusį, savimi patenkintą veidą.
- Turbūt pradėsi kalbėti, kad jūs visi daug patyrėte ir kad esate susieti visam gyvenimui. Girdėjau šią istoriją, - jo balsas buvo kupinas pašaipos. – Tik, deja, ši istorija jau pasibaigė. O gal tu paprasčiausiai negali nustoti gyvenusi praeitimi ir prisiminimais? – kandžiai paklausė, nenuleisdamas akių nuo Thali, kurios veidas mainėsi su kiekvienu Rienaro ištartu žodžiu.
Pastarojo nuostabai, jo žodžiai nesukėlė tokios Thali reakcijos, kokios jis tikėjosi. Rienarui baigus kalbėti, ji išliko rami ir abejinga viskam, ką jis pasakė, nors pastarasis tikėjosi, kad jo žodžiai sukels tikrą audrą šios elfės širdyje.
Thali nusišypsojo ir tyliu balsu sušnibždėjo:
- Čia tik tu taip manai. Niekas nesibaigė...
- Thali, apie ką tu? – sutrikęs paklausė Seltis lėtai artindamasis.
Šių žodžių pakako, kad Silivrena nustotų kūkčioti ir pakeltų į juos savo raudonas akis. Ji įsmeigė akis į Thali, negalėdama patikėti tuo, ką girdi.
- Viskas pasibaigė, Thali, pasibaigė..., - Silivrena nė už ką nepatikėtų, kad košmaras galėjo prasidėti iš naujo.
- Tu kažką painioji, pussesere, - ištarė nepatikliu balsu Seltis.
- Ar aš kada jums melavau? – nepatenkinta, kad ja netikima paklausė Thali. – Štai ką aš tau pasakysiu, brangusis pusbroli, tau reikės šio to daugiau nei geležinio ginklo, kad jį nužudytum. Tai tikrai nebus taip paprasta, kaip tu įsivaizduoji! Be to, - ji įkvėpė oro, tarsi kaupdama drąsa prieš pasakydama kažką svarbaus, - aš abejoju, kad tavo mieloji nuotaka leis tau šaltakraujiškai jį nužudyti.
- Jis nužudė jos tėvą. Ji jam šito neatleis, - įsikišo Rienaras.
Thali nužvelgė trijulę, kuri varstė ją įvairiausias žingsniais ir atidžiai gaudė kiekvieną jos žodį. Elfė žinojo, kad dabar kelio atgal nebebuvo.
- Ji jam jau atleido savo sesers mirtį..., - šaltu ir griežtu balsu gan abejingai ištarė Thali, tačiau tuo pačiu atidžiai stebėdama kiekvieno iš jų reakciją.
- Tu meluoji! – sušuko perbaldamas Seltis. – Tai netiesa.. Mes visi tai matėme.. Tu pati matei..! – jis net susvyravo. Šaltis nubėgo jo kūnu, prisiminimai ėmė kilti į paviršių.
- Mes dažniausiai matome tai, ką norime matyti, ir kartais tai, ką matome, neatitinka tikrovės, - atsakė Thali atsisėsdama ant kėdės. – Mano akys nemeluoja, kaip ir mano jausmai. Aš žinau, ką mačiau ir ką jaučiau... Tai atrodo neįmanoma... bet..
- Ne, tai tik kažkoks košmaras! – nervingu balsu ėmė kalbėti Silivrena. – Arba dar vienas itin nevykęs tavo pokštas, Thali. Negalima taip skaudinti, Thali, nebūk tokia žiauri.
- Aš nesu žiauri. Tiesa yra žiauri, - atkirto Thali. Ji atsistojo ir nuėjo prie Silivrenos. – Prisimink, Silivrena, prisimink kiekvieną smulkmeną. Viskas vyko greitai, o tu prisimink tai lėtai, tarsi sekundė būtų minutė, o minutė – valanda, - ji uždėjo ranką draugei ant galvos.
Silivrena sudrėbėjo. Šaltis nubėgo jos kūnu, vos tik Thali ją palietė. Baimė ir nerimas pamažu ėmė busti jos širdyje. Keistai jausmai užvaldė krūtinę.
- Liaukis! – pareikalavo griežtai Rienaras. – Tu jai nori įteikti tai, ko nebuvo. Tu esi tikra ragana!
- Nedrįsk manęs taip vadinti! – Thali atsisuko į jį, neapykanta žėruojančiomis akimis.
- Liaukitės jūs abu, - Seltis neteko kantrybės. – Thali tai negali būti tiesa ir tu tą žinai neblogiau už mus...
Seltį nutraukė staiga atsidariusios durys, pro kurias įžengė aukštas, trumpų rudų plaukų žmogus, pilkomis akimis. Išvydęs jį Seltis sunkiai atsiduso, o jo akys apsiblausė. Įėjusiojo veidas nežadėjo gerų naujienų.
- Irmanai, - Seltis liūdnai šyptelėjo, - tai turėjo būti džiugi mūsų susitikimo diena, o tu pažvelk kuo ji virto...
- Žinau, mielas drauge, - žmogus apkabino princą, - metai prabėgo nuo tos dienos, kai nesimatėme. Ir štai aš vėl čia... Nors aplinkybės ne kokios... Tačiau aš nenoriu švaistyti laiko kalboms. Selti, tu pamanysi, kad aš kvailys, viską suversi mano prigimčiai, kalbėsi, kad esu tik žmogus ir nieko nesuprantu, tačiau, - jis įsmeigė akis į Seltį, - aš galėčiau prisiekti.. Jei pats nebūčiau matęs, tuo tikrai netikėčiau... Bet Selti, aš galiu prisiekti, kad tai buvo... Bet juk numirę neprisikelia!
Po šių Irmano žodžių Seltis suakmenėjo.
- Ne, - papurtė galvą Silivrena, atsistodama ir bėgdama prie Irmano, - pasakyk, kad tu meluoji. Tai negali būti tiesa..., - kupinomis vilties akimis ji pažvelgė į žmogų, tačiau šis tik bejėgiškai nuleido galvą.
- Ne! – suriko nervingai Silivrena. – Košmaras baigėsi, baigėsi prieš metus.
- Liaukis buvusi tokia kvaiša, - perpykusi tarė Thali. – Geriau įsiklausyk į tylą, įsijausk, atidžiai pažvelk. Nejaugi metai atbukino jūsų visų jausmus?
- Vadinasi, - tarstelėjo Irmanas, žvelgdamas į Thali, - aš netapau bepročiu ir mano jausmai manęs neapgauna. Jis gyvas...
- Jis ar tas, kas yra jame? – paklausė negyvu balsu Thali. Šie žodžiai privertė visus sustingti.
Seltis susmuko kėdėje.
- Tik ne tai, - sumurmėjo sau panosėje.
- Tokiu atveju negaišime laiko, - prabilo Rienaras. – Mes su kariais išjosime tuojau pat.
- Tu nesupranti, ar ne?- pašaipiu balsu tarė Thali. – Tai ne tavo reikalas, įsikalk sau i galvą pagaliau! Nekišk nosies ne į savo reikalus.
- Ji mano karalienė ir jos saugumas yra mano reikalas, - sušvokštė nepatenkintas Rienaras. – Gal tau tai ir nepatinka, bet tai jau nebe jūsų paslaptis. Ir ne tik jūsų vienų reikalas.
- Tu nežinai su kuo susidedi, - neišlaikė Irmanas. – Tavęs ten nebuvo, tu nieko nežinai.
- O jūs žinote? – kandžiai paklausė. – Berods, ir jums nepavyko taip, kaip jūs tikėjotės. Galbūt per jus Isilos gyvybė kabo ant plauko. Mirtingasis kaip tu, - jis piktai dėbtelėjo į Irmaną, - nieko neišmano. Ne mirtingam žmogui tai suprasti, - įgėlė.
Irmanas susiraukė, sugniaužė kumšti, nes delnai taip ir niežtėjo vožti šitam pasipūtėliui į jo patenkintą savimi, išsišiepusį veidą. Šią akimirką jis jautė Rienarui ne ką  kitokius jausmus kaip ir Thali.
- Viskas, gana tų nesąmonių, - neištvėrė Seltis. – Aš išvykstu ir man nusispjaut kas vyksta su manim, - jis išėjo iš kambario.
Irmanas ilgai nelaukė. Metęs priekaištingą žvilgsnį į Rienarą, jis nusekė paskui princą.
Thali pasisuko į Rienarą, keistai besišypsodama. Jos akyse vėl degė šėtoniškos ugnelės. Ji priėjo prie šiek tiek sutrikusio elfo, kurį stebino toks josios elgesys ir sušnibždėjo jam į ausį:
- Bet šis mirtingasis turi tai, ko tu niekada neturėsi. Jam pavyko tai, kas nepavyko tau... Vienintelis neišmanėlis ir nevykėlis čia esi tu... Vargšas vargšas Rienaras..., - apgaulingai užjaučiančiu, kandžiu ir pašaipiu balsu erzino pastarąjį Thali. – Net paprastas mirtingasis turi tai, ko niekada per savo nemirtingą gyvenimą neturėsi tu...
Ji nusijuokė šaltu juoku, kuris Rienarą privertė viduje kunkuliuoti.
- Tik nesipainiok man po kojų, - įspėjo Thali Rienarą, - antraip aš už save neatsakau, - jos žodžiai skambėjo it grasinimas.
Rienaras nieko neatsakė, tik palydėjo piktu žvilgsniu ir ėmė kažką murmėti panosėje, kai elfė pranyko iš kambario.

*****

Isilai atrodė, kad ji plaukia arba skrieja su vėju. Akių vokai buvo tokie sunkūs, kad jų atplėšti negalėjo. Visą kūną gėlė ir maudė, elfė nesuprato kas su ja darosi. Jai rodės, kad ji skęsta kažkokioje tamsoje, tuštumoje, tarsi pranyksta į nebūtą. Ar galėjo būti taip, kad jos noras prasmegti kiaurai žemę ėmė pildytis. 
- Aš nenoriu mirti, - sušnibždėjo Isila.
- Tu ir nemirsi, - išgirdo ji balsą visai šalia. Tas balsas buvo toks negyvas, visai be skambesio, tačiau širdis elfei kuždėjo, kad kažkas tame balse buvo pažįstama.
- Atsigerk, - paliepė balsas ir Isila pajuto kažką šalta prie savo lūpų. Skystis gaivino. Galbūt tiek jai ir tereikėjo, kad raumenys imtų atsigauti ir Isila sugebėtų pagaliau atmerkti akis.
Ji apsidairė: viskas atrodė taip, tarsi ji žvelgtų pro miglą ar aprūkusį stiklą. Šviesa rėžė akis. Pamažu vaizdas ėmė ryškėti, neaiškūs siluetai įgavo formą ir Isila pažino vietą, kurioje ji buvo. Jai atrodė, kad ji nukeliavo labai toli, o buvo visai šalia namų. Ne kartą pati Isila buvo čia atėjusi, kuomet paprasčiausiai eidavo pasivaikščioti. Ji gulėjo ant minkštų žalių samanų, kuriomis ne kartą vaikščiojo. Viskas čia buvo pažįstama ir gerai žinoma.
- Mes neturi daug laiko, - ji vėl išgirdo tą patį balsą. Šis balsas privertė Isilą atsisukti. Už kelių žingsnių elfė išvydo tą patį į juoda apsiaustą susisupusį nepažįstamąjį. Prireikė, tik akimirkos, kad Isila primintų, kas nutiko. Ji pašoko nuo žolės ir sugriebė artimiausią storesnį pagalį.
- Nesiartink, - pareikalavo ji.
- Nejaugi viską pardėsime iš naujo? – nusijuokė nepažįstamasis.
- Tu... niekšas... Prisiekiu, kad tau geruoju visa ši istorija nesibaigs. Aš pati tave nudėsiu, - piktai šnekėjo Isila, - štai šiomis rankomis nudėsiu!
- Tu juk ne tokia, Isila. Aš žinau, kad tu ne tokia. Už tave kalba tavo skausmas, aš tave suprantu.
- Iš kur tau žinoti, kokia aš esu? – ironiškai paklausė ji.
- Aš tave pažįstu, Isila. Nors daug laiko prabėgo, bet tu nepasikeitei. Tokia pat švelni, teisinga, jautru ir atsidavusi pareigai. Dėl to tu ir išteki. Nejaugi aš neteisus, princese?
Isila susverdėjo. Balsas su kiekviena akimirką darėsi vis labiau pažįstamas, žodžiai atrodė jau vieną kartą girdėti.
- Kas tu? – paklausė Isila stengdamasi įžvelgti jo veidą, kurį nepažįstamasis stropiai slėpė. – Pasakyk man kas esi! – ji jau reikalavo.
Nepažįstamasis žengė arčiau princesės, tačiau šioji tuoj pat šoktelėjo į šalį, neleisdama jam prisiartinti. Ji nenuleido nuo jo akių, stengėsi permatyti kiaurai tą nublukusį juodą apsiaustą. Tereikėjo smarkesnio vėjo gūsio, kad nutrauktų gaubtą nuo galvos ir atidengtų žudiko veidą.
- Kas tu esi? – paklausė dar kartą Isila, netekdama kantrybės. Ji jautėsi tokia nesaugi, užspiesta į kampą, bejėgė ką nors pakeisti, visiškai beginklė. Ji puikiai suvokė, kad toks ginklas, kaip nudžiūvusi medžio šaka nėra patikimas ir šios juodos būtybės nesustabdys.
- Ak, Isila, kaip greitai tu viską užmiršti, - tarsi nusišaipė nepažįstamasis. – Net nežinau, kas tau pasidarė. Bet nesvarbu. Aš turiu tai, ko man reikėjo. Visa kita aš gausiu vėliau, - jis nusijuokė lediniu juoku. Juoku, kuris Isilai buvo girdėtas.
Elfė sudrebėjo. Tačiau tą pačią akimirką būtybė juodu apsiaustu susvyravo, griebdamasi sau už krūtinės. Kai po kelių akimirkų jis atitraukė ranką, Isila ant jo pirštų išvydo kraują: jis buvo sužeistas ir žaizda, matyt, jam ėmė kelti stiprų skausmą. Isilą tai nudžiugino. Šmėstelėjo viltis išsigelbėti.
- Sveikas sugrįžęs iš mirusiųjų karalystės.... Aekvilai, - staiga pasigirdo Thali balsas, tarsi atskridęs iš niekur.
Isila sustingo. Bet ne dėl to, kad nežinia iš kur suskambo Thali balsas. Vardas, kurį ištarė jos draugė, pavertė elfę akmenine statula. Bejausme, nejudančia ir nieko nesuvokiančia. Isilos galvoje nepaliovė skambėti ši frazė „sveikas sugrįžęs iš mirusiųjų karalystės.... Aekvilai“. Tarsi sapne ji matė, kaip šalia nepažįstamojo tarsi iš požemių išdygo Thali, keistai besišypsodama, kaip ji tiesė ranką link jo, norėdama nutraukti apsiaustą; kaip ant jo kupinas įniršio puolė Seltis, mosuodamas kardu ir kaip kardas smigo nepažįstamajam į krūtinę; kaip Thali kažką piktai šaukė; kaip nepažįstamasis krito ant žemės ir kaip apsiaustas atidengė jo veidą. Tik išvydusi jį Isila ėmė klykti kaip beprotė. Žemė slydo jai iš po kojų. Elfė susvyravo. Ji pajuto kaip krenta ir kaip kažkas ją sugauna. Tarsi sapne ji girdėjo balsą, kuris jai kuždėjo švelniai:
- Viskas gerai, Isila, niekas tavęs nepalies. Aš niekam tavęs neatiduosiu.
Ji bandė pamatyti veidą to kuris jai taip kalbėjo, tačiau viskas matėsi it pro miglą, rūką, kuris vis tirštėjo. Netrukus ji nugrimzdo į tamsą ir tuštumą.