Laiko vynuogė

Ką tik nusiraškiau vynuogių kekę
nuo laiko vynuogyno. Jaučiu laiko
vynuogės salstelėjusį skonį burnoje:
tarp liežuvio ir gomurio praslenka
praėję metai, medumi ir degutu
dirgindami burnos receptorius; tuo,
kas buvo, ir tuo, ko daugiau niekada nebus.

Sukasi atminties filmas: matau ant
kavinės staliuko padėtą arbatinuką
arba štai tą veržlią bangą paplūdymyje,
patraukiusią mano žvilgsnį ir privertusią
stabtelėti. Šie ir dar daug kitų dalykų buvo,
bet daugiau taip niekada nebebus.
Liks tik atmintis pilna melancholijos.

Milijonai kitų arbatinukų bus pastatyti
ant kavinės staliukų ir milijonai kitų bangų
švokš, liesis ant kranto ir gersis į smėlį.
Bet nebus to arbatinuko štai taip pastatyto
ant staliuko nei štai tos bangos štai taip
išsiliejusios ant paplūdimio. Daiktų jungtys
pražysta nuostabos žiedais ir galop nuvysta.

Daiktai ir įvykiai, blykstelėję nuostaba,
palieka pėdsaką eilėraščio strofose,
sugėrusiose patirtį, išsaugojusiose
žingsnių aidą, meilę, svajas ir baimes.
Darganą rudenį, skaitydamas vasaros
eiles, bent akimirksniui grąžini
prarastą laiką poezijos mūzos dėka.