"Šešiasparnis angelas puolė žemėn ir trečdalis jūros virto krauju... "

Įžengi pro duris ir slogus drėgnas [švelnus ir gundantis] Mirties
pasirinkimas... turėtų būti lyg ir gera, ramu , ir visiškai niekas nesvarbu, .... tik kodėl po kelių valandų jaučiu kaip begalinė tuštuma ima plėšyt iš vidaus ir net nežinai ko imtis; atrodo galėtum pasaulį suplėšyt ; bet ne,  toliau sau dvėsi vis labiau palikdamas
bet kokią galimybę išsivaduoti , kurti , galėti... Eilinė nemiga, žinoma ne iš betkur, o labai gražiai mutuojanti tiesiai iš jau ir taip ten per stipriai įaugusios Nevilties....Tamsa...Laikas...Ramybė...
Nebežinau kas yra geriau - ar visiškai atšokti ir nekreipti į žmogų jokio dėmesio, bet būti ir meluoti tai visai neramina , o bet kokios galimybės pakeisti nors ir patį mažiausią savo paties ir Visko kūrybos kampelį tikrai reikėtų gerokai perdaug pastangų nei kas tik iš to galėtų gauti naudos ar kad ir nukentėti , juk labiau svarbu nestovėti vietoje - nuolat jausti ir matyti - esu, esu, esu... nors tikrai negaliu sakyti kam nors kaip ištikro verta būti.  Lygiai taip kaip nėra tiesos aš nežinau ką aš galiu ir tuo pat tikiu, kad viskas ką darau tikrai nėra taip kaip norėčiau kad būtų. TAIP , tikrai manau svarbu visiškai nekreipti, atsiriboti - bet kokia galimybė būti mielam sau yra gerokai mažiau vertinama , nei noras padėti... Tikrai sunku suvokti kodėl pasirinkimas yra šviesa, kai yra visas sidabrinis vidus, jau toli gražu nebegalimas slėpti Tamsoje... Reikia keisti, daug ką reikia keisti, kaip čia nesunaikinti pasaulio ir viso savo supratimo už visus kas jau tikrai nebeskiria savęs be Tamsos... Šešeto biblijinio amžinumo esės misijos galimumo visiškai priešingai
nei manoma ar įmanoma,  kad būtų prie, bei savo Tamsą  sklaidančio praskiepo spindesiu mestų akmenis iš aklo kelio, niekada bus pamestas ir purvo ant šono gulint prie plytos spaudžiant galvą, gal tikrai kada grįš visi galintys tikėti ratu - gyvenimas nebūtų tikras... Viltis žinoma visai gerai , bet deja visos po ranka laimės kūrimo priemonės visiškai tam netinka ir tik dar labiau gilina atitrūkimą , naikina  betkokį įmanomą artumą su tikrais draugais, be to dar visiškai naikina laiko supratimą ir nerealiai be galo ugdo nemigą, tik liūdna kad ne tą nemigą kur verčia naktimis sėdėti sušalus lauke ir naktyje žvelgiant į žvaigždėtą dangų laukti mėnulio tekant, o tada staugti , staugti.. žadint pasaulį. Ne ,- toli gražu ši nemiga tai minčių tonos užgriūnančios sunkiau nei pats gyvenimas , bet tas savotiškai puiku, mintys ir idėjos visada buvo puiku, bet yra bėda , juk tai susimaišę su laiko nesuvokimu ir dar iš to kylančiu amžinu mieguistumu ir tingumu, GAILA - apima visiškos kūrybinės impotencijos metas...