Riešutavimas

Vieną dieną prakalbės mano medžio sienos
Ir aš, kaip kadais, kai buvau senas,
nieko nebemoku
Tik sunokti ir kristi ant žemės
į laikrodžiais prisirpusį rudenį
nusiplėšti jo žalią karūną, pamest savo brolius
pavirsti akmeniu,
kaip vaikui,
imt ir pavirsti
Tada šauktis akmenskaldžio
pačiam save lukštenti
iš kevalo išsirišti
į riešutą
ir būti surastu aš moku šitai
Būti surastu
teisingų rankų
mano sienas laikančių
ir dedančių mane į savo krepšį
----
Aš dabar nieko nemoku
kaip kadais, kai buvau senas
ir viskas buvo aišku