Audriui

Aš miegu susisupusi į tavo kvapą
Iškritus ryto rasai šaukiuosi tavęs.
Surenku svajones ir sudedu į lietaus lašus
Rudens lietui dulkiant jos dūžta.
Pučia musonas, atneša kvapus nuo jūros.
Tyliai supuos ant mėnulio
Ir skaičiuoju ožiaragio ragus.
Pamirštam dienorašty rašau tavo vardą
Kad liktum įspraustas tarp eilučių.
Nunešu neištartus žodžius
Į tylią vienatvę ir juo užrakinu
Raktus paslepiu po akmeniu.
Prisimenu tavo juoko akordus
Niekas negali jų pakartoti.
Mano angelas žiūri pro langą
Vidurnakčiais jis rūko virtuvėje
Kartais kalba telefonu su tavo angelu
Jie kalbasi apie mūsų širdis.
Vadina mus bepročiais ir sako kels streiką.
Pegasas miršta ištiesęs sparnus
Jis nepakyla, be įkvėpimo.
Žiūriu į miegančius miškus
Ir neprisimenu tavo akių spalvos.
Tavo veidą atkartoja sniegas
Išbyrėjęs ant palangės iš mėnulio ir
Užklojęs mano orchidėjas.
Išgeriu paskutinį lašą mėtų arbatos
Ir taip noriu surinkti tą lietų
Kad nesudaužytų visų svajonių.