paltas, kuris kevpia rudeniu

Jis ėjo greitai ir užtikrintai. Truputi susigūžęs nuo šalčio. Žvalgėsi po parką, tarytum gaudytų akimis mintis, vienam jam tematomas.
Toks jis buvo, nešiodavo paltą, kuris kvepėdavo rudeniu ir juodą šaliką, kurį numezgiau jam dovanų.
Kai kabindavau paltą į drabužinę, visą laiką jį pauostydavau. Rudenio kvapas niekada nedingdavo.

Mes susitikdavome parke. Ant seno suoliuko. Tokio seno, kad nuo senumo jis buvo pajuodavęs. Kažkas didelėmis raidėmis išbraižė „FUCK NAZI“, o aš savo ruožtu nupiešiau turbūt tobuliausią A raidę (Anarchija).
Kažkur suolo kampe dar buvo parašytą, kad čia sex'u užsiiminėjo, sakykim mergina X ir vaikinas Y.
Mes buvom ištikimiausi suolo lankytojai, jausdavomės jo šeimininkai ir užsilikdavom čia iki paryčių.

Sėdėdama ant to suolo ir laukdama jo, jau geras 10 minučių stebėjau miestą.
Namų stogus, kaminus iš jų sunkiai kylančius dūmus, skubančius žmones, mašinas, tekančią upę... Akimis stebėdavau kiekvieną detalę ir mintyse stengdavausi išsaugoti tą paveikslą.
Toks jausmas, kad avily, kuriame gyvenau tapau stebėtoja. Visiškai nepriklausoma.
Mane „paždino“ jo šiek tiek šelmiškas balsas:
- Monika!?
- Aš mačiau, kad ateini... Nereikia žadin... Nereikia rėkti.
- Bet tu tikrai keistuolė. Stoviu čia jau 2 minutes ir galvojau susivoksi, kad reikia pasisveikinti.
Nusišypsojau. Tą žodį „keistuolė“ jis ištarė taip mielai. Kaip niekada nemokėdavo. Jis nebuvo saldus žmogus, gal netgi ciniko apibrėžimas jam labiau tiktų.
- Labas. Nepyk užsigalvojau. 
- Ne. Tu stebėjai miestą, kiekvieną jo detalę.
- Na gerai, stebėjau miestą. O iš kur tu atspėjai?
- Tavo akys, jos visada išduoda tave. Tu keistai jas primerki, kai stebi, kai savo duomenų bazėje (parodė į galvą) bandai kažką sudėlioti.
Nulenkiau galvą, jis visada buvo teisus, man rodos jis visą mane ištyrinėjo ir laiko sava žeme. Sava negyvenama sala, kuri kad ir šimtą metų pažįstama vis vien savaip įdomi.
o MAN JIS BUVO. Kiekvieną kartą kitoks, savo sielą jis tobulai mokėjo valdyti, tobulinti ir įpūsti į save kažką naujo. Tad aš visą dieną tyrinėdavau jį. Ir mačiau, kad jam patiko. Kitą dieną jis vėl būdavo naujas.
Tačiau spėjau prie to priprasti ir netgi pasidariau sąrašą kas jame niekada nesikeičia.
- Šiandien kažkas MIRS.
Trumpą pauzę nutraukė jis...
- Ir vėl tu... Kodėl negali džiaugtis rudeniu? Kodėl išvis šneki apie mirtį?
- O kodėl ne? Kodėl turėčiau bėgti, Monika? Aš jos nebijau, tik norėčiau pamatyt, kas šiandien MIRS.
Neatsakiau. Nenorėjau veltis į jo ganėtinai tamsius minčių tunelius.
Mirties nekenčiau kaip ir žalios arbatos. Neapkenčiau. VIEN žodis MIRTIS, man buvo durklas. Jis tai žinojo, pasirodo jam tai ne motais.
- Tu privalai, Monika. Susikauti su savo baimėmis. Tu bijai mirties. Nes ji į tave žvelgė daug kartų. Tu privalai...
- Aš privalau kautis? Man užtenka savotiškos kovos su savimi. Mirtis įveiks mane vėliau, dabar nenoriu apie ją galvoti.
Jis irgi patylėjo. Matė, kad aš tikrai neknaisiosiu po tas mintis.

Jis prisidegė cigaretė, pridegė ir man...
- Žinai aš pamenu tavo balkoną, seną ir tokį jaukų. Mes sėdėdavome tame balkone ir skaičiuodavome sekundes, nes Tavo mama kepdavo sausainius ir mums taip kvepėdavo, kad bandėm gelbėtis, nuo tų gardžių kvapų.
Staiga prisiminiau, mus pavasarį sėdinčius balkone susiglaudusius ir skaičiuojančius sekundes. Taip sunku buvo pakęst tą kvapą. Jis taip vilioja, nubėgti iki orkaitės ir suvalgyt viską. VISKĄ.
- O atsimeni, kaip per pirmą vasaros lietų išbėgdavome į lauką ir susilažindavome kas daugiau balų ištaškys?
Jis šypsojosi... Pažvelgė darganą dangų.
Kažkas naujo. Atsiminimai ir jo šypsena. To niekada nebūdavo.
Pasižiūrėjau į jį. Ir jis staiga atsistojo.
-Turiu eiti...
- Bet... Kur?
- Užsuksiu vakare.
Likau sutrikusi, patraukiau namo, jei jis sakė užeis, reiškia užeis.
Vakare jis neužsuko, laukiau jo prie lango. Išviriau arbatos. Ji atšalo.
Dar paskaičiau porą jo eilėraščių, kuriuos jis man įdavė ir nuėjau miegoti.
Mane pažadino žingsniai. Mamos ir spėju... Kitos moters. Balsų tonas nepranašavo nieko gero. Mama įpuolė į mano kambarį, uždegė šviesą ir paskubomis liepė man rengtis.
Mano širdis trankėsi kaip pašėlusi, tokiais atvejais jis mane apkabindavo ir sakydavo, kad prisiminčiau kokį klasikos kūrinį. Padėdavo.
Apsirengiau greit, koridoriuje sutikau...
JO MAMĄ. Apsiašarojusią.
Ji puolė prie manęs. Ir klausinėjo.
- Kur jis?
- Kur jis...
Aš stovėjau pasimetusi, toks jausmas, kad kojos įkaltos į žemę.
- Aš nežinau... Jis turėjo ateiti. Jis neužėjo.
- Vaikeli, pasakyk man... Kur jis? Nedangstyk jo.
- Aš prisiekiu... AŠ NEŽINAU.
Nulipome apačion, tėtis sedėjo mašinoje ir rūkė.
Aš buvau šturmanas. Apvažiavom visas „mūsų“ VIETAS. Rėkavau per visą parką. O tada man staiga toptelėjo...
Kad vaikystėje mes po tiltų leisdavome laivelius iš popieriaus.
Mums abiem tai buvo svajonių vieta. Liepiau vežti ten.
Paskubomis nulipau žemyn po tiltų, kojos pynėsi, jaučiau jį čia. Jaučiau jo rudeniu kvepiantį paltą...
Tačiau, sustojau ir ėmiau spiegti.
Ant medžio, kuris augo prie pat kranto ir tilto, ant juodo šaliko...
Pasikoręs  (kaip vėliau rašys laikraščiai) buvo rastas mano draugas - Andrius.
Aš sukniubau ant žemės, paskubomis atlėkė ir jo mama, kuri nualpo vietoje...
Vėliau bus iškviesta policija ir greitoji, dar pamatysiu jo atšalusį veidą.
Dar ašarosiu prie karsto.
Ir jo mama atras man skirtą laišką.
Atsisveikinimo laišką. Su atsiminimais...
ir viena fraze „ Kiekvieną dieną kažkas miršta“

Dabar sėdžiu ant seno suoliuko, pajuodavusio suoliuko...
Ir rašau visą tai. Žinau, kad jis nebe atlėks ir nebežadins manęs. Gal tik kartais naktį netyčiom,  neleis man užmigti.

Po kelių valandų