Dulkėti kūnai

Aš visada pabusdavau išgirdus tavo žingsnius
Ir visada žinojau dėl ko tu ateini.
Virpančiais delnais dengdavaus nuogumą,
Kai priguldavai šalia kaip visada kvepiantis laisve.
Nugara perbėgdavo kibūs šiurpulio pirštai,
O tu slėpdavais po šypsnio kauke,
Nejudėdamas stebėdavai šešėlių žaismą.
Tik trumpą akimirką
Jausdavau baimę,
Kad vėl mane sudeginsi.
Užuosdavau svylančią odą,
Jausdavau besilydančius kaulus,
Bet tik akimirką kol
Nenukeliaudavai vėsiom lūpom
Kažkur į šiaurę, o gal ir į pietus.
Negrabiom rankom stabdydavau,
Kad nenueitum pavojingais keliais,
Ir kas nakt tas pats skardis,
Tas pas šuolis bedugnėn,
Ir taip kas naktį kovojam
Dviese po vieną
Ton pačion pusėn
Tais pačiais norais
Tik dulkėti kūnai
Trumpam susitinka.