Apie rudenį

Rugsėjo vidurys. Du su pusę mėnesio iki Rūtos gimtadienio. Arba du su pusę mėnesio iki josios kūdikio gimimo. Sėdėjimas sename apšniurusiame – dėlto ir nutrenktame į vos jį talpinantį balkoną – fotelyje apnuogintomis, niekada lieknumu ar sportiškumu nepasižymėjusiomis, o dabar laisvai išsiskleitus, milžiniškomis, kaip jai pasirodė, dramblotomis, šlaunimis saulėkaitoje, moteriai prilygo malonaus tingulio patirčiai. Tarsi driežas, išsidriekęs ant saulės nutvieksto akmens, ji mėgavosi paskutiniais, reikia manyti, šiltais bučiniais šiais metais. Malonumas, tiesa, su tam tikrais apribojimais: nuolat dangumi slenkančios debesų sankaupos net ir praskydusia savo marška grasino užstoti šviesos ir šilumos šaltinį. Kas kartą tam įvykus, vėsūs pirštai imdavo grabinėti kiekvieną jiems pasiekiamą nuogo kūno lopinėlį. Toks temperatūrų kaitaliojimasis Rūtai tikrai neskiepijo malonaus jausmo. Todėl kai saulė, rodos, atsitraukti neskubančiomis lūpomis ilgėliau įsisiurbdavo į kelius, o blauzdos pasijusdavo maloninamos šiltų glosnių, kūnu nuvilnydavo kad ir ne pats didžiausias, bet visgi palaimos, jausmas.
  Kaistančių kojų dėka Rūta pajuto neapibrėžiamo pobūdžio skatulį nukreipti akis į bet kokį, - nusipelnantį ypatingo susidomėjimo arba ne, - objektą. Tam visai, jos manymu, pritiko iškalbingos melsvų, baltų bei pilkšvų tonų kabančios virš galvos lubos. Tiesa, jai netrukus dingtelėjo, jog tos lubos visai ne lubos, o labiau neaprėpiama judri sfera, plukdanti savo gilioje tėkmėje beformes įvairių, - tarp jų ir nenusakomų, -  atspalvių draiskanas.
  Kaip ir reikėjo anksčiau ar vėliau tikėtis, atėjo laikas ir nusivylimo kartėliui – pagaliau saulė pradėjo slėpti visą tą laiką Rūtos akis žilpinusį, tačiau odą glostančios šilumos pritvinkusį, žvilgsnį, už namo kampo. Praeinančio rudens dienomis geidulys šilumos atžvilgiu toks stiprus, kad ilgesys saulės glamonėms dar kurį laiką gyvens Rūtos sąmonėje. Moteris pasiliko stebėti, kaip saulė, šykštėdama tų išganingųjų spindulių jai, neketino to paties padaryti su ja supančia aplinka. Taigi, kiek aprėpė akys, dabar ji jomis klydinėjo ten, kur buvo pasiliejusi šviesa: ant dar nespėjusios nublykšti, nudžiūti, tad tebealsuojančios, tik, deja, jau pralėkusios vasaros, prisiminimais, pievelės priešais stūksančių daugiabučių stotą; ant aikštelėje išrikiuotų tarsi kareiviai, tačiau jiems anaiptol neprilygstančių dėl spalvinės gamos, automobilių, žybsinčių langų stiklais nuo juose įsimetusio saulės blyksnio; ant grubaus grindinio kietumos. “Visur, kad ir kur ne kur. Tik ne ant manęs, - šmėkštelėjo kažkas panašaus Rūtai.
  Tingus pasisėdėjimas balkone tapo betiksliu. Teko grįžti vidun.