Gyvenimas tarp žmonių

Pranas Budrikis

Užtenka žmogui tos erdvės, kur skyrė
Likimas, metai, nusidriekęs laikas –
Nebuvo viskas dangiška ir tyra,
O kelias tas iš tolumos, nuo vaiko.

Kiek daug žengtų atstumų susipynė,
Kokia platybė nuo dangaus lig pievos –
Ir viskas juk per širdį, per Tėvynę,
Per žmogų, kaip vinim prikaltą Dievą.

Laukus ginklu nusprendė padalyti –
Tėvai geri nesuvokė kaip suktis,
Juk dirbo jie per sniegą ir per lietų,
Kad vilnimis klestėtų gimtas ūkis.

Per jį juk vertės gilios, šviesios ertmės –
Ir Pranui, ir kitiems vaikams į dalią,
Paskui pasaulis sproginėjo, vertės,
Ir nuo gerų žmonių skausmingai valės.

Jų kančios su keliais toliais susietos,
Su šalčiais nematuotais ir badingais,
Doram piliečiui čia neliko vietos,
Tų prakeiktų sovietų darbo vingiuos.

Ne daug kas teišmoko šiaurės kerpę
Surinkti, susidėti į kraitelę,
Pavasariais velėnos kiek atverpus,
Ir nuo žiemos ledinių ją nuvalius,

Įnikus kurti lyg ir kitą ūkį
Su pastatais iš sibirinės eglės,
Kad su vaikais galėtų prasisukti,
Nevirstų į gyvūną miško deglą.

Vaikai juk auga merkiami į gėrį,
Tik ne visi, nes klystkelių netrūksta.
Čia nuo senų senovės žmonės gėrė,
Nuskęsdami į linksmą girto rūką.

Tradicija – auginti tvarte paršą,
Paskersti ir kaimynus susikvietus
Gal dvi paras pagirtuokliauti aršiai,
Ir vėl laikytis priverstinės dietos.

Tos rusiškos „guliankos“ iki ryto –
Užmigt į lėkštę galvą pasidėjus
Lig šiol iš kaimo dar neišvarytos,
Nes kitokių čia niekas negirdėjo.

Tačiau ne tas virve ant kaklo kybo –
Svarbiau gimtosios žemės nepamiršti,
Ir tų dievų, kaip amžinos gėrybės,
Atsivežtų ir virtusių namiškiais.

Į jauną žmogų gėrio neįdėsi,
Ji kaip kempinė sugeria ir „brudą“
Tarsi lentynoj paslėptą gardėsį
Iš lėto kramto, tyliai nusižudo.

Vaikams bjauraus likimo aštrios smaigės
Subadė širdis, įžiebė piktumą,
Ir mokykla, ir knygos gėrį neigė,
Ir vis toliau nuo Dievo meilės stūmė.

Ne, ne visi begrįžo į Tėvynę
Šviesos ir džiaugsmo širdimi pasilgę,
Parėjo jie pavargę, nusiminę,
Lig pat langų gimtinėj augo dilgės.

Tarsi aidai naktim gūdžiom kartojos
Tos mirtys, laidotuvės be bažnyčių
Ir šiaurėj miręs Lietuvos artojas,
Ir iškęstos įžūliosios patyčios.

Sugrįžtančių čia, Tėviškėj, nelaukė –
Tik kampininkais, be tiesos ir žodžio,
Net buvęs namas, buvęs tavo laukas
Skausmu žydėjo ir širdies neguodė.

Gyveno čia ir žemę dirbo žmonės
Save pavertę į kolchozo jaučius,
Nebegirdėjos priespaudos dejonių,
Nes su melu pasaulis jųjų jaukės.

Reikėjo būt ir klupomis vis šliaužti –
Į žemę gyvas niekaip neįlysi,
Likimo juk neišmatuosi gniaužtais,
Nesukarpysi kaip raudono bliso.

Gera žmona, tarsi bekojui ratai –
Kiek daug ji nešė širdyje ir rankoj,
Slidžiam kely, ne vienas nusikratė,
Bet jie abu, likimui nusilenkę,

Kietai sukibę rankomis ir sielom
Nuėjo tiesiai tuo keliu duobėtu –
Kartu jie rytą lig aušros dar kėlės,
Maži vaikai nors klupdami jau bėgo.

Ir ta pilkai įskirdus kasdienybė
Tarsi aušra liepsnodavo ne syki,
Kada abu visa jėga sukibę,
Vėl kildavo dar savimi išlikę.

Ne veltui sako žmonės daug patyrę –
Mūs įpročiai skaudžiau už prigimimą,
Užverst lyg knygos neskaitytą skyrių
Ir eit tolyn be pretekstų, be grimo.

Tiktai jaunystėj tai atrodo lengva,
Gyvenimas šilkais kelių nekloja –
Išsiskyrimų po kiekvienu langu
Ne vienetai, o dešimtys klajoja.

Jiems tos dalios nešioti nereikėjo,
Nors sunkūs smūgiai krisdavo ne kartą –
Siela žmogaus lyg būtų sau kenkėja,
Atsiveria, kai reikia užsiverti.

Ir atgailaut, atleist išmokti reikia,
Nors šitas menas gniaužia gyvą širdį,
Negalima, sumynus kitą taikiai,
Jam neištiesti rankos, nepagirdyt.

Tą paslaptį žmona gerai įminus
Prieidavo, nutoldavo į artį
Kad būtų laiko pasiguost kaimynui
Ir su savim lig galo pasitarti.

Keliai manieji dar tolioj jaunystėj
Nuėjo per miestus į kaimo plotį,
Jame svajonės sukurptos išnyko,
Išmokau ten ir verkti, ir koliotis.

Man teko traukti sunkų žemės plūgą,
Ir raginti kitus į jį kinkytis,
Kol karštas jausmas buvo nenuslūgęs –
Jeigu ne aš – tai kas gi imsis kitas?

Ir tuo keliu man su Pranu nueiti
Reikėjo metų keletą iš vieno,
Jis nešės sunkią pažinimo kraitę
Ir šviesdavo man žvaigždele net dieną.

Menu jo gerą ir santūrų šypsnį,
Kada, grynais niekais susižavėjęs,
Pradėdavau aš girti darbą sūrų
Ir kolchozinio gerbūvio idėją.

Nedrįso jis visos tiesos ištarti –
Toks trumpas laikas skyrė jį nuo medžių,
Kuriuos taigoj nuo storo kelmo vertė
Ir pūdyti prie upės tankais vežė.

Bet ir tyla su šypsena jo veide,
Man daug minčių sukeldavo giliausių,
Jo patarimų logika neleido
Nueit tolyn gerai neįsiklausius.

Jis meile glostė savo kaimo žmones –
Padėdavo pavasariui prašvitus
Suarti žemę, vykti į kelionę,
Visus į vieną draugėn suprašyti.

Brigadininko ne saldi duonelė –
Darbų daugybė, žmonės nusisukę,
Visi liežuviais kiaurą dieną mala,
Nerūpi niekam kolchozinis ūkis.

Darbai dienos savaitėm nusitęsia,
Nes žmonės laiką vagiliaut išmokę –
Nepripažino kolchozinės dvasios,
Iš tų darbų lyg susitarę juokės.

Juk Pranas tarė tą lemtingą žodį –
„Išleiskime, juk mokytis važiuoja“
Kai susirinkę, man tada atrodė,
Kitaip kalbėti buvo išsižioję.

Aš išvykau, bet nenutrūko saitai,
Mes dar ne kartą savo širdis liejom,
Kaip keliavau po ūkį pėsčias, raitas,
Ir ką, ir kaip dar padaryt galėjom.

Kaip auga jo vaikai ir kaip žmonelė
Jam dovanoja meilę ir gerumą,
Jauni kaip susituokę šoka salėj,
Kaip jie už savo išlikimą grumias.

Ir man tas palikimas kaip stebuklas –
Aš daug ką Luknėj suradau iš naujo –
Įveikęs mintį sugulėtą, buką,
Susivokiau, kas blogį pranašauja.

Praėjo metai, keitėsi tikrovė, –
Tėvynė mūsų vijo atėjūnus,
Mes sovietizmą susitelkę rovėm –
O, kaip retai tokie dalykai būna!

Lyg liūdno varpo tolimas gaudimas
Atėjo ta žinia juoda, beprasmė –
Numiršta žmonės žemėje užgimę,
Kitos dalios pasauly nesurasi.

Tik man jinai aštriu kirčiu per širdį,
Per laiko trukmę ryškiai išsiliejo,
Dar sielą tyliai gedinčią pravirkdė,
Ji sutalpinti skausmo negalėjo.

Susivyniojo liūdesys graudingas,
Su padėka išėjusiam lukniškiui,
Tam laikui, kur seniai seniai pradingo
Ir posmais šiais iš atminties ištryško.