rugsėjo

Tamsos varvekliai skleidžiasi didelėmis vėduoklėmis, užpildo nakties plaučius ir ji jau atsikosti tamsa, alsuoja tamsa, primirko savo plaukus tamsoje, kurie, tiesą pasakius, ir atsiranda tik tamsoje, kaip ir ji pati visa.

Bet yra žmonių, kuriems tamsos varvekliai taip ir neišsiskleidžia, nepavirsta didžiulėmis, lėtapėdėmis plaštakėmis, savaime suprantama, kad skraidančiomis, o tas lėtapėdiškumas čia paminėtas tik kaip apibrėžimas, vienodai tinkantis viskam kas juda, o kartais net ir tiems, kurie savo veiksmo neišreiškia išoriškai.

Tada jie sminga, sminga juodai ir kiaurai, aštresni už nusmailintus ledo gabalus ir naktį susapnuotus peilius, aštresni už sapno briauną, kurią kartais prieini ir bijai atsispirti, aštresni už tikruosius, ant stalo neleistinai paliekamus nakčiai ir bukinamus, šipinamus pamišėliško mėnesienos šypsnio... Kartais galvoju, – kodėl mes žmonės esame tokie keisti, kad nesusiprantame palikti ant stalų dažniau puodelių nei peilių (kas, beje, yra visiškai neleistina), tada pamatytume kitą mėnesienos veidą kai ji kruopščiai ir kantriai, labai susikaupusi, beveik su penkiamečio vaiko išraiška pildo juos pusskaidre konsistencija, kurią ryte su malonumu išgersime drauge su kava ar kitais savo mėgstamais gėrimais?

Tai yra klausimas, nereikalaujantis atsakymo, tai yra diena, išauštanti po nakties, tai yra panirimo pradžia į tą, ką tik mums prasidedantį, arba jau primirštą pasaulį, nuo kurio pamažu, lėtai ir laipsniškai, nuslenka dangalas, nuslysta lygiai taip pat pamažu ir tuo pačiu netikėtai staigiai, kaip kad lengvas rūbas nuo moters kūno, ar išorinis nuo vyro veido, kaip atplėšimas sluoksnis po sluoksnio nuo branduolio ir ėjimas gilyn, į pabaigą, kurios nėra.

Visas gyvenimas, kiekvienas jame esantis daiktas ar reiškinys, žmogus ar bet koks pulsuojantis padaras, yra tik paviršius. Mes galime gėrėtis juo ir slysti juo, tačiau galime pabandyti atsisluoksniuoti kiekvieną, ir kiekvieną jo sluoksnį taip pat, kad pamatytume tai, kas vadinama tikruoju grožiu ir ką sukūrė, vis dėlto, - Dievas, kad ir kaip ten bebūtų jūsų galvelėse. Už kiekvieno pasaulio yra dar vienas pasaulis, begalybė pasaulių už kiekvieno vienintelio. Vienos Sistemos ištisas pasaulių planetariumas!

Tu esi Sistema, tupintis ant nakties žiedo, dar nepabudęs žmogau. Ryte vėl įkrisi į savo sąmonės ratą, savo suvokimą, kur kopdamas mokslo laiptais visiškai pamiršti ir apleidi kitus, kurie yra lygiaverčiai ir vieni be kitų neturėtų būti naudojami.