Nesusipratimas

Po rytinės kavos leidyklos virtuvėlėje Arvydas grįžo į savo kabinetą gerokai pažvalėjęs ir nusiteikęs darbui. Pravėręs langą įkvėpė gaivaus rytmečio oro ir sėdo prie savo kompiuterio. Darbų buvo nemažai susikaupę. Jam, vyriausiajam leidyklos redaktoriui, tekdavo nemažas krūvis. Bet pastaraisiais mėnesiais darbai lyg patys savaime slysdavo pro jo rankas. Ir tai kažkaip susiję su naująja jo kolege, leidyklos savininko žmona Rūta. Dirbti su ja paprasta, ji tarytum supranta jį iš pusės žodžio, su entuziazmu imasi pačių sudėtingiausių tekstų, netgi tų, kurių atsisako Aldona, ilgametė leidyklos redaktorė.
Jo mintis nutraukė staiga su trenksmu kabinetan įsiveržusi Aldona.
- Tavo darbas?! - be jokio pasilabinimo pradėjo ji, mesdama Arvydui ant stalo dailia moteriška rašysena priraudonintus lapus.
Keldamasis nuo kėdės Arvydas žvilgtelėjo į lapus ir atpažino Rūtos braižą.
- Ta piemenė drįsta mane taisyti, - neatlyžo Aldona. Dirba vos kelis mėnesius! Per daug įsijautė į savininko žmonos vaidmenį! Ta namų pelė! Aš jau trisdešimt metų dirbu šį darbą!
- Nurimkite, pone Aldona, - bandė nutraukti jos tiradą Arvydas, pasiūlydamas jai savo kėdę.
- Kaip aš galiu nurimti! - tęsė toji sėsdamasi. - Ji dar tvirtina, kad tu jai liepei peržiūrėti.
-  Liepiau, - prisipažino Arvydas, dabar jau gal ir gailėdamasis savo sprendimo. Jis žinojo ūmų ir valdingą Aldonos būdą, bet tokios reakcijos tikrai nesitikėjo. – Juk visada gerai, kai patikrina antra akis, pastebi tuos dalykus, kuriuos pirmą kartą skaitant galima praleisti, - dabar lyg ir teisinos jis.
- Aš niekada nieko nepraleidžiu! - toliau karščiavosi Aldona. Pasižiūrėk, ji taiso „bergždžiai“ į „veltui“. Dar mano senelis, amžiną- atilsį, sakydavo bergždžiai. O jis buvo kultūringas ir išsilavinęs žmogus, - nenuginčijamą argumentą sviedė Aldona.
- Pone Aldona, juk kalbame apie Kafkos vertimą, - bandė švelninti padėtį Arvydas. Reikia pripažinti, kad Rūta visgi vienintelė filologė mūsų leidykloje.
Aldona nebegalėjo tramdyti įsiūčio.
- Filologė, - prašvokštė ji pro sukąstus dantis. - Gal nori sužinoti, kaip ta filologė linksminasi, kol jos nieko nenutuokiantis vyrelis sėdi susirinkimuose?!
Arvydas net atsistojo pasipiktinęs.
- Ką Jūs čia paistote? – To buvo jau per daug. Su Aloyzu, Rūtos vyru ir leidyklos savininku, jiedu buvo geri draugai ir dabar jis jautė pareigą ginti draugo garbę.
- Pati mačiau, - tęsė pagiežingai Aldona, – Pameni, praeitą pirmadienį buvo akcininkų susirinkimas?
Taip, praeitą pirmadienį jis puikiausiai prisiminė, bet ne dėl akcininkų susirinkimo. Susirinkimas buvo beveik įpusėjęs, kai jis vis dar nesėkmingai bandė susistabdyti pakeleivingą automobilį, vargais negalais pasiekęs plentą. Visas apsidraskęs, aplipęs šakelėmis bei lapais nekėlė važiuojančiųjų pasitikėjimo. Seniai reikėjo pasikeisti tą nelemtą akumuliatorių. Bet iš kur jis galėjo žinoti, kad šis nusprogs būtinai sodyboje, miško vidury, kur 10 km spinduliu nė gyvos dvasios? Kai Rūtos „vabalas“ sustojo šalikelėj, pirmą akimirką pagalvojo, kad jam prasidėjo haliciunacijos. Iš kur ji ten atsirado?
- Mačiau, kaip Rūta su kažkokiu tipu grįžo nuo Molėtų plento, - nutraukė Arvydo mintis gergžiantis Aldonos balsas. - Ketiniau juos pasekti, bet nespėjau. Skambinau mobiliu, bet ji, žinoma, neatsiliepė. O paskui mačiau, kaip tas tipas apsivijo jai kaklą. Ir jie nudūmė miesto pusėn.
- Na, žinote, pone Aldona, šito tai jau per daug! - nebesusilaikė Avydas. – Nekėlė mobilaus, nes buvo už vairo, ir aš visai neapsivijau jai kaklo, net kalbos apie tai negali būti!
Aldona lyg ir buvo besižiojanti kažką sakyti, tik žodžiai jos gerklėje užstrigo. Minutėlę ji taip ir sėdėjo sustingusi praverta burna. Atsipeikėjus ji skubiai pakilo nuo kėdės, su giliausia panieka nužvelgė Arvydą ir išmovė lauk, paskui save su trenksmu užverdama kabineto duris.