Game over (1)

Suėmęs abiejomis rankomis pakėliau kulkosvaidį. Jėzau, kaip tas Rembo su juo po džiungles lakstyti galėjo? Turbūt klausimas atsispindėjo mano akyse, nes pardavėjas,  barzdotas raudonplaukis žaliūkas, paniekinančiai nusišypsojo:
- Ką rankos per skystos? Čia tau ne fakin kalašas, čia fakin em šešiasdešimtas - ištiesė rankas, perėmė kulkosvaidį iš mano rankų, mikliai persuko jį lyg būtų plastmasinis ir ėmė berti: – kalibras nulis trys nulis aštuonios colio, šeši šimtai fakin šūvių per minutę, svoris dvidešimt trys svarai, amunicijos – kiek pakelsi, o pakelsi, galiu fakin lažintis, nedaug, - tuo pat metu tarškino ginklą atidarinėdamas spyną, traukiodamas kažkokius skląsčius, - nukausi priešą už fakin tūkstančio trijų šimtų jardų, mmm.... jei netyčia pataikysi, - nusišiepė jis, blykstelėdamas metalu kažkurio danties vietoje.
- Ar galva sprogs, jei tiesiogiai pataikysiu? - net pats nusistebėjau, kaip netvirtai sprūdo žodžiai.
- Kulkos greitis – du tūkstančiai aštuoni šimtai pėdų per sekundę – aišku fakin sprogs, nebent fakin kietagalvis pasitaikys, ha ha ha, - kažkaip juokinga buvo tik jam vienam. Bilstelėjo ginklą ant prekystalio, pats užgulė jį įtaikydamas alkūnes tarp kojelių ir vamzdžio. Pirmame plane man prieš veidą išdygo stambūs, raudonais plaukais apžėlę dilbiai, tokio storumo, kad Popajus galėtų pavydėti. Įsistebeilėjo suokalbišku žvilgsniu, - o į ką fakin taikysim? Jei ne fakin paslaptis aišku.
    Man nejaukiai muistantis ir mąstant ką čia surietus, jis pamažu atsitiesė nuo prekystalio paėmė kulkosvaidį ir ėmė jį glostyti, tarsi kūdikį, - aišku ne mano čia fakin reikalas, visi turim savo fakin reikalus, mano reikalas tau jį parduoti. Ar imi?
- Žinoma, dar duokit juostą su šaudmenimis, kokius šešis šimtus vienetų, viską prašau supakuokit, sudėkit į kokį nors, naa... gal kokią dėžę, kad dėmesio neatkreiptų, na žinot...
- Aha, žinau. Didelio fakin smuiko dėklas tiks?
  Linktelėjau galva. Violončelė. Tai violončelės dėklas. Bet nepasakiau to garsiai. Kartais nekenčiu savęs už tai, kad mieliausiai perku pas tokius štai kaip šis, netašytus stuobrius. Kuo nejaukiau jaučiuosi, tuo didesnė tikimybė, kad nupirksiu. Net nesiderėjęs. Sau teisinuosi, kad toks mano pasipriešinimo būdas – še, pasprink, tu kietas, o aš - turiu pinigų.

                                                  .....

  Aš gatvėje, giliai įkvepiu oro. Aplink šurmuliuoja miestas, užuodžiu išmetamų dujų dvoką, kažkur netoliese skrudinamų bulvyčių kvapą, lengvas vėjelis paglosto veidą. Aš vėl savame pasaulyje. Pamažu tiesiuosi, tiesiuosi kaip augalas į šviesą, jaučiu kaip bangomis per nugarą grįžta pasitikėjimas savimi. Jaunas vyriškis brangiu juodu kostiumu, juodais odiniais batais su violončelės dėklu rankoje – ar gali būti taikesnis vyro įvaizdis? Padovanoju pats sau šypseną ir jau tvirta eisena pasuku dešinėn į sitį – ten kur mano tikslas, Worlwide Computer Game Control Center.