Šalta migla

Kai kažkada tėvai nesuprasdavo mūsų klausomos muzikos, visada pagalvodavau,
kad jie jau „seni“, ne tiek kiek amžiumi, kiek tam tikra prasme požiūriu.
Tuo metu atrodė, kad mes jau tikrai niekada nesurambėsim, būsim lankstūs
ir visada koja kojon su besikeičiančiom madom ir „prastėjančia“ muzika.
Bet kažkuriuo momentu tu „pavargsti“ bėgti/lėkti, bandai dar vytis,
bet galiausiai pasiduodi. To nė pats nesuprasdamas, tu prarandi ryšį su -
dabar jau galima sakyti - ankstesniuoju gyvenimu. Buni išstumtas nematomos
bangos į kitą lygį - suaugusiųjų pasaulį. Iš pradžių, atrodo esi nepastebimas,
niekam neįdomus, juo labiau, nesveikina atvykus. Tu žvalgaisi aplink,
matai minią skubančių žmonių, judantys tamsūs šešėliai, vien tik rimti
veidai, jokių šypsenų. Kažkur fone sklando nerimas, įtampa, bet tai dar
nejaučiama pačiam. Ir ta pati banga, kuri atnešė tave čia, įmaišys į
verdančią sriubą, kurioje dienos virsta akimirkomis, o džiaugsmai - trupiniais
badaujančiam.
Aš tampu juodos skraistės akimi, skraistės, kuri apkloja mūsų galvas,
užmigdo mūsų protus, prisuka mus ir vėl paleidžia veikti schemomis, sukurtomis
dar nuo seno likusių vilkų. Čia jų valdos ir niekas neturi teisės prie jų
priartėti. Stebių jaunus žmones, kurie ieško Naujo kelio, grožiuosi jų
blizgančiomis akimis ir kaip jie žaidžia mūsų užmirštus žaidimus. Niekas
nesivargina galvoti apie kasdienius rūpesčius, jie pametami besivartant
žolėje ir besijuokiant susiėmus už pilvo, kol pritrūksta oro. Aš čia, su
jumis, su nebylia šypsena veide.