Jau neužilgo

Po vasaros kurorto žemė ilsis,
Gaivinas rudenio rūko migla.
Dienos šviesas kaip skūpa taupo,
O kelią šviečiasi ankstyvo vakaro žara.

Permirkusi, sušutus ir išsekus,
Tačiau su dideliu derliaus kraičiu.
Ji laiko veltui tai nešvaisto,
Nes ruošia podiumui madas.

Jau neužilgo kaustyti snieguoti batai,
Dažnokai čiuožyklas laižys.
Kuprotos pusnys keliuose maišysis,
Namai kasdieną vis pypkes rūkys.