Negedėjau tavęs. Tai tik žodžiai sudužo į akmenis
Ir nuoga nebuvau, tik nuo kūno nuslydo saulėlydis
Ko dabar nutilai, mano inkščiantis skausme - pirmagimi?
Ko nuleidai akis, tarsi rytus neauštančius, mėlynas?
Per bedugnę aklai ir atgal. Tik tarp skardžių jau šviesmečiai
Tik ant lūpų vardai svetimi ir nusmailintos paslaptys
Ko dabar nutilai, juk jau turim ir nuodo ir priešnuodžio?
Negedėjau tavęs. Tik saulėlydžiai nieko nepaslėpė.
Tu ūmus kaip anksčiau. O aplinkui taip mėlyna mėlyna
Ir rugsėjo raudonis, lyg priekaištas, varva per samanas...
Jau žinau ko nuleidi akis kai bedugnės link sėlinu
Išgedėti tave pavėlavusi vienu gyvenimu.