Naikinsi, ką kūrei

Kai nukris žilas plaukas
nuo jauno ir niekuo
nekalto žmogaus galvos,-

Iš didelio tikėjimo
Aš nuplausiu tau kojas
tuo purvu, kurį
Valgiau prieš patekant saulei,
Suvilgysiu lūpas
maža tavo ašara kaip
rasa  spindinčia beribėse
negyvėlio akyse.
“
Už ištikimybę tu
Išplėši mano neplakančią
širdį iš nuogos krūtinės
ir išbadysi akis,
kad nebematyčiau tavęs.

Įdėjęs orchidėjos prasiskleidžiantį
žiedą į plaukus, uždegsi
rudeninių lapų krūvą ir
nukryžiuosi virš jos
mano šypseną.

Nutirpus ledams įsikūnisiu
į plauką ir pabirsiu
sniegu iš vaivorykštės.

Tu jas rinksi, rankos tirpdys,
o iš sielos išsiverš
širdgėlos griaustinis,
į kurį tu įmerksi pirštus.