Fontanas

Užrakinto saulėlydžio lašais
kvėpuojanti žemė,
iškyla tavo nuogo kūno šiluma -
gyvenimo medžio pavėsyje.

Tu kyli, pasiimi kartu visus simbolius,
žmones ir meilę;
pasiimi jaunystę – patį didžiausią
turtą, svajonę ir ateitį.

Jautiesi vienišas ir skęsti sąvyje,
kartu su savo metais ir troškimais.
Gyvybė ir ją kurianti meilė lieka
amžinai:
tavyje, ir tarp mūsų.

Geltonumu tviskantys debesys iškelia tave
aukščiau už niekingą kūną,
ir tik dabar, palietęs medį, tu supranti:
koks beprasmis ir valdomas kitų
buvo tavo pasaulis.