Mano gyvenimo kelias. Jis turi daug atšakų, vieni keliai sunyksta, pasimiršta ir išblėsta, kiti mano paties ujami- užsidaro, nors lenda ir zuja, kaip kadaise buvę. Kartais keliu einu linksma, bet atsargi; noriu žinoti, kokiu keliu einu, bet tenka rinktis arba kelias arba dangus!
Kartais pramintu keliu, sustojus vėl kartojuos, kartais palinki gero kelio, kartais žvilgsniu palydi... Palydi mane keliauninkai šalia, jie man pasipasakoja ir juokiamies kartu, ir eime...
Kartais šitiek spragų peršoku, o gi natūra tokia- šokt ir stebėti iš aukšto. Laukiu kažko, kad ateitų į mano kelią, o kas ėjęs-nuėjęs...
Sutikti žmonės tokie geri, kad aš jų net nepažįstu. Bet įdomūs, kad apsiverst norisi. Jie visada iš manęs kažko laukia, bet aš tik tuščiom pažadu. Žinau, jie eina ne veltui, kad nueitų iš taško A į tašką B. Ir tai nelengva - koks kelias!
Aš irgi kol sėdžiu, mąstau, jie eina greičiau, kol judam, ar į šoną ar pro šalį- vis tiek.
Taip pat yra žmonių, kurie pažįstami- irgi įdomūs, žino ko nori. Ir iš manęs ir iš kelio tikslo. Mėgstu momentus - kai susitinkam, stabdom akimirkas ir smagu. Dažnai palydi nuo atstumo iki atstumo. Kartais pasitariam, ką sutiksim rytoj ar poryt, kad abu ateitume.
Taip ir keliaujam...
Paksui ateina tamsios dienos, bet nemaišo eiti keliu.