kirtis

esu tikra buvo akis pamesta viena bemezgant ir  krikštolinėse tavosiose
mačiau užmigo pernelyg kietai idealios gyvenimo tvirtovės o sakei kad
tiesą žinai tik užstringi dabar sustabarėjusiu kūnu ir jam betraškant
tau išspaudus šypsį išsiduodi kad gerklėj bespalviai žodžiai tarpsta
jos rankos girdėjau jos lūpos buvo standžiai oij kaip standžiai syvus spaudei nebūtyj spraksėdama degtukais nusėlinu girdžiu tiksiu greičiau nei šešiasdešimt sekundžių minutėj ieškau kiek plakimo vertas esi ir staiga tik suprantu
kad išjungiu
ugnį