Rudens laukimas

Aidu driekiasi žodžiai sumišę su šnabždančiu vėju,
Ieško skambesį trapų tarp lapų šešėlių margų.
Vėlei tiesiasi kelias. Širdy kaip gamtoj, rudenėja
Ir dangus nebe primena tavo žydrynės akių.

Skambų trikampį girdim aukštai, kur pakilti neduota,
Neplasnosim kartu mes baltais aitvarais naktyje.
Neša vėjai tolyn ir tolyn, į nubalintą puotą...
Ir nutrūksta styga, dar skambėjus naiviai manyje.

Baltas kelias nusidriekia, akys kiek mano užmato.
Gaudau trupinius sapno – pageltusius medžių lapus.
Skamba muzika tyliai, many sukdama painų ratą,
Laukiu grįžtančio aido į paklydusius mūsų jausmus.