Mirties memuaras

Padėk, o Viešpatie, apsisaugoti nuo mirties,
Kuri lyg kulka, nepasigaili nei vieno.
***
Mirti yra kariauti.
Atidavęs savo eisybę milžiniškiems nasrams,
Esi pasmerktas kovoti.
Tarp savęs, savo sielos, savo gyvasties.
Žmogiškųjų instinktų vedami,
Bandome save kelti vis aukščiau
Lyg būtume didingesni už Romos kolonas.

Nesakau, duok Diev, nesakau,
Kad žmogus tik duobkasys,
Kuris už kapeikas laidoja savo tėvus,
O vėliau ir draugus.
Tik susidūręs su tuo, esi priverstas užmegzti pokalbį
Su ponių ponia, visų rafinuočiausia - Smerčia.

Tarsi nujausdamas slogų baronienės kvapą,
Kuris tądien atsidavė pūšų sakais,
Aš taip pat pasipuošiau it grafaitis.
Su pagarba baltai apykaklei ir senolio batams.
Atsiguliau vaikystės lovon ir paskutinį sykį
Gosliai atsikandau šiltos motinos duonos.

Kiekvieną kąsnį kaip komuniją tarp lūpų laikiau.
Baimė ir nerimas sukaustė blaivo proto kerteles.
Regėjau ant baltos aslos gyvates, su karalienės tiaromis,
Lyg ir net girdėjau velnio kanopas betarškant,
Su obuolmušiais atjojant didingiausiąją Ponią!

Tokių konvulsijų kamuojamas,
Aš jaučiaus jau miręs,
Tačiau negi smertis tokia baisi?

Užsitraukiau ant pamėlusio veido iškrakmolintą klėčio paklodę
Ir kaip mat man taip ramu, tamsu...
Girdi tik tuk tuk tuk...

Jaučiuosi tarsi prie jūros,
Kur pušys taip maloniai svyruoja.
Ar čia, Jūs? Ponia?