Pilies prisiminimai

Paukščiai kažkur toli gieda savo linksmas giesmeles. Rugiai kelia savo gelsvas galveles ir siūbuoja vėjo dainoje, vėjo šaltame siūbavime. Debesys dengia vasarojantį dangų. Skamba ausyse linksmos melodijos, tačiau mano akys vis vien kažkur ilgesingai žiūri… Žiūri į nesibaigiančius tolius, į žvaigždes, kurios krinta į jūrą, nenutylančią jūrą… O šalia krinta kankorėžiai… Mėnulio pilnatis šypsosi savo niūriu šaltumu… Taip ir norisi tiesti į ją rankas, ištirpti jos virpančiame šaltume, kuris man toks artimas, brangus… Kažkur tolumoje kviečiančiu gentainius šauksmu sukaukia vilkas, pamišęs nuo vienatvės…
Išeinu į lauką, kai šviečia pilnatis, kai žvaigždės šoka valsą, o vienišos medžių šakos neramiai plaikstosi… Gal tai bandymas savęs, savo minčių ieškoti tamsoje, tyloje, pelėdos baugiame ūkavime? Bet niekas nebeatsakys… Niekas… Tik tyla kalba su manimi, tik ji supranta… O žvaigždės ir toliau mirksi… Mirksi kaip…
Išnyra iš tamsos pilies, tokios paslaptingos, apipintos legendomis, siluetas. Aš nesustoju ėjusi… Bokštas, besistiebiąs į dangų taip aukštai… Plati tvora prie išsibarsčiusių medžių… Langai, grotomis tarsi apvainikuoti… Vijoklis… Taip viskas paslaptinga, didinga, bet kartu ir taip baisu… Net nežinau, kodėl taip baisu… Gal tai baimė iš tolimos praeities? Gal tai plytos, tokios senos, senos?.. Neramiai žvilgteliu tai į mėnesieną, tai į pilies siluetus tamsoje… Didingas jausmas… Taip neįprasta žiūrėti į tamsoje išlikusias storas sienas… Jos irgi gyvos, jos irgi gyvena… Tik truputį kitaip… Joms nereikia mirti, jos nežino, kas tai yra nebūtis. Jos tik gyvena… Jos tik kažką jaučia… Jos netgi jaučia… Nežinau, ką jos jaučia, bet… Štai Saulės ženklas ant vienos plytos, štai pirštų antspaudai…  Jos jaučia tą istorijos galybę, tą stiprią praeities galią… Net pirštų galiukų antspaudai išlieka, net Saulė išlieka, net bokštai stovi ir kažką nebyliai šnibžda… Kažkur pasigirsta Vytauto Didžiojo komandų šauksmai… Girdi? Sujuda, sudunksi grandinių aidai… Ar tikrai girdi? Tai istorija kyla, tai Lietuvos šauksmas nuo vienos jūros iki kitos…
Pažiūriu pro vieną langą, pro storų plytų sienų tarpelius. Senovinės arkos, langų kraštelių plytų papuošimai, senos plytos mane įveda į kažkokį pasaulį, kokio aš dar nemačiau… Prie pat lango dega žvakės, mažutės jos liepsnelės maivosi. Sienos viduje tokios didžios, vos vos apšviestos žvakių liepsnelių gaisų. Lyg praeities miglose, romantiškoje aplinkoje, lėtai pasigirsta, išnyra valso garsai… Ji, grafaitė, sukasi, šoka… Akmenys, tokie dideli, po jos kojomis irgi tarsi siūbuoja, bando pajusti lėtą supantį šokio ritmą. O suknelė!..  Ji plaikstosi lyg medžių šakos, mirga žvakių liepsnoje… Lyg žvaigždės danguje giedrą naktį… Grafas lėtai ir tiksliai veda šokio žingsnelius, oriai pakelia galvą, netikėtai linkteli, sukasi… O ji tokia didinga, grakšti… Mėnesienos šviesa ją glosto pirštų galiukais. Taip, taip… Tai pokylis, sukęs savo svaigiame sūkuryje ne tik grafus ir grafienes, ne tik karalius ir karalienes… Visi tokie linksmi, tokie gražūs, labai gražūs… Tai XIX amžius, tai didingi pokyliai, tai istorija, garbinga ir nuostabi istorija, kurią jau nusinešė sraunūs nemunai ir nevėžiai, nusinešė smilkstantys aukuro degėsiai, tokie brangūs, bet vandeniu, smiltimis ir užmarštimi užpilti… O jie šoka, sukasi ir sukasi, lyg bando ką pavyti…
Prieinu prie kito lango. Vėl storos sienos, kai kur išbyrėjęs tinkas veda į kitokį ir paslaptingą pasaulį, pilies pasaulėlį. Tik tyla gaubia senovinius baldus, nušviestus mėnesienos… Lyg iš toli ataidi muzikos garsai. Jie čia pritilę, prikimę, lyg tyliai ant nakties sparnų neštų nepaprastą dūžtančią svajonę, kurios nevalia numesti ir paleisti ar net kam apie ją prabilti. Stalas su riestomis lyg ožiuko ragai kojomis liūdi vienas kampe. Krėslas nežinia apie ką mąsto, dūmoja. Knygų spinta, tokia senutėlė kaip tie šimtamečiai ąžuolai prie  pilies kranto, niūriai bando šypsotis, kviečia vidun… Gal kažko ilgisi…
Ir aš kažko ilgiuosi… Ir turbūt žinau, ko… Nors tu to tikrai neatspėsi… Niekada…
Liūdnas ir vienišas šis kambarys… Gerai įsižiūrėjus matosi, kaip dulkės iš lėto lyg pagal valso garsus sukasi, dengia šaltas, akmenimis grįstas grindis. Kažkada jomis gal ir karaliai savo ilgus apsiaustus pažeme vilko, o gal vaza kažkada buvo nukritusi ir sudužusi į daugybę mažyčių gabalėlių. O gal šios sienos, šios grindys ir dar kažką nenuspėjamo matė?
Su dar didesniu susidomėjimu prieinu prie trečiojo lango, dvelkiančio tokia istorine senove, praeitim, kvepiančia mano, mūsų prosenelių šaknimis… Iškyla netikėtas paveikslas: guli lovoje senutė senutėlė, daugybės raukšlių išvagota moterėlė… Netoli jos, kitame kampe, supamas niurzgia mažylis. Galbūt grafaitis? Pro sienas vos vos įeina mėnesienos, tokios šaltos ir nebylios pilnaties, šviesa. Tik žvakė iš lėto smilksta, židinys spragsi, pilnas prikrautas kaitrių malkų. Kokia laikų, kartų kaita vienuose rūmuose, viename kambaryje… Lyg saulė kiltų ir leistųsi vienu metu… Gyvenimo saulė…
O aš čia dar stoviu ir kažko laukiu. Ko gi? Kažkada, tiesą pasakius, vos sutemus čia atėjau, nerami tokia. Dabar viskas - kitaip. Tai kitoks pasaulis už šių storų ir paslaptingai kvepiančių sienų, kurios, kaip mano senelis sako, vis dar neišleidžia grafų sielų ir jų prisiminimų… Bet jie čia, jie tarsi gyvi… Jie tikrai gyvi… Prisiminimuose…
Aušta… Liaunos ąžuolų šakos nubunda, pradeda šiurenti ir kviesti tikrąją saulę… Gimsta naujas rytas, kažkoks kitoks nei visi kiti… Ir aš jo laukiu, neįprastai laukiu… Raustanti aušra pranašauja nuostabią dieną… Dieną, kuri… Aš sugrįšiu… Sugrįšiu…