Kaimynė su megztukais

Mūsų soduose atsirado ypatingoji padėtis. Nyksta bendri takai, kyla betoninės tvoros, kertami krūmai, užrakinami šuliniai. Pažanga tyliai atslenka esfaltuojama gatve net į atkampiausią sodų bendrijos kampelį kartu su atliekų konteineriais, plastikiniais langais, elektriniais vandens šildytuvais bei euromakomis... Į šitą pabėgėlių ir keistuolių rojų, kur skolindamas kaimynui, iš karto gali pasiskelbti sergąs amnezija.
Kaimynė, kuriai mielai skolindavau pinigus net vidury nakties, nes už savo skolas megzdavo labai gražius vaikiškus rūbelius, mane pavadino išnaudotoja. Iš pradžių labai įsižeidžiau ir puoliau vardinti savo neabejotinai gerus darbus (“ar tu prisimeni, kai atbėgdavai pas mane per sniegą basa, ar prisimeni, kai drebanti prašydavai penkių litų pienui savo kūdikui, ar tu prisimeni, kiek daviau tau sauskelnių ir tyrelių..., nepatingėdavau atsikelti iš šiltos lovos net tamsiais žiemos rytais, nelaikydavau tavęs už durų, net kava pavaišindavau..., ar prisimeni? „). Nepavykus atgaivinti prisiminimų, drėbiau aiškų grasinimą: „Aš pirmoji iškviesiu tau vaikų teises. „ Tą magišką organizaciją, kuria vaikai gąsdina tėvus, tėvai pedagogus, pedagogai girtaujančius kaimynus.
Pasakiau - pamiršau. Bet kaimynės sugyventinis nepamiršo. Atkakliai siekė komunikacinio ryšio verbalinėmis ir neverbalinėmis
priemonėmis (“tu kaimynė man, ar ne kaimynė... draugė tu man, ar ne draugė... aš ant tavęs nepykstu, bet jei iškviesi kompiuteriu vaikų teises, tada... aš pasikviesiu Vilniaus brigadą... aš... aš.. buvęs mentas... jie mano draugai... tu čia negyvensi... draugė tu man, ar ne? „) Įvykus komunikaciniam aktui paaiškėjo, kad lakstyti penkių litų „pienui“- moteriškių reikalas, o jo reikalas žiūrėti, kad niekas neįvedinėtų soduose savos tvarkos, ypatingai neseniai čia atsikraustę asmenys.
Vienas iš „neseniai atsikrausčiusių asmenų“ rašytojo plunksnos vertas individas, kurį aš ir „išnaudoju“, leisdama dalyvauti savo šeimos gyvenime, pvz.: žiūrėti „Marinelą“ ar „Moterys meluoja geriau“ bei „Onėje“ gausinti savo draugus. Man nė motais, kad jis neįgalus nuo vaikystės ir labiausiai nekenčia į kaimynę panašių „stoties Ingų“... Mes kartu drožiame į parduotuvę ir aš vadinu jį savo asistentu. Juk nebūtinai deimantai yra mamyčių draugai... ir tiesa dažnai yra ne tai, kas kitiems rodoma (aliuzija į Ferdį iš ežio reklamos čia labai tiktų).
Mano kaimynas pavydi, kad aš lyg Holivudo žvaigždė einu shopintis į vietinę paduotuvę, mano vaiką neša ant rankų iš paskos ištikimas asistentas, o jam belieka f.... intis su savo sugyventine, tačiau ir ta nebeturi tam laiko, nes paslapčiomis pradėjo megzti naują megztuką, jei, tarkim, netyčia ypatingoji padėtis soduose pasibaigtų, neatvyktų „vaikų teisės“, o aš atsiimčiau iš policijos pareiškimą dėl jos sugyventinio elgesio, pažeidžiančio viešąją tvarką...