Iš didelio ir spalvoto voko
Gervę išlanksčiau,
Kuri išskrido rudeniui atsėlinus
Ir mano kiemas tapo ežeru,
Paskui pradėjo akti,
Galiausiai blyškiu pėdsaku paliko.
///
O tu ramindavai sakydamas,
Kad į plastmase uždengtą langą
Paukščiai neatsimuša, kaip ir
Iš užšalusio ežero neišskrenda.
Ir tavo akys buvo vis kasmet kitokios
Tavo rankos, lūpos, pėdos, net delnų linijos
Raitėsi kitaip. Savęs dalelę vis kaskart
Kažkur paslėpdavai, o aš vis nieko nematydavau.
Ir klausei: „kas nutinka kai lietūs nustoja lyti,
Paukščiai skristi, šunys skalyti, o laumės
grobti vaikus? Kas nutinka išgaravus paskutiniam
Rudenio atokvėpiui ir nukritus visiems kaštonams? “
///
Po dalelę savęs atiduodavau tylai.
Mano tyla, mielasis, virto lyguma;
Lyguma be horizonto.
O tu vis klausi: „kas nutinka kai
Pasieki skausmo ribą? “
Atsakau vis: „mielasis, –
Ta riba – pasislenka“.