be dabarties

Nešuos tavo lūpų skonį,
tai jos mane susargdino –
kaip sugižusio pieno istorijos,
pilnos nepatyrimo.

Pasimetusio, judančio rudenio
vorų siūlais užsiūtos kišenės –
be grąžos, už kiekvieną judesį
ir duoklė suradusiems.

Taip anksti – net baisu pajudėti,
suklastotas šitas alibi –
žegnojies tik saulei užkimus,
kiek šitaip galima.

Paryčiais, kai naktis išeina,
atsidaro naujos durys,
duonos maldų ir vyno –
dabarties neturintiems.