Liūdnos dienos kaime...

Tą dieną senelis remontavo vieną iš kambarių. Maža mergaitė žaidė kitame.
-Ak, tu ir vėl savo maistą išvertei, - eilinį kartą mažylė subarė triušį, vos tik šiam ėmus kelti triukšmą. Ji paėmė triušio indą ir nutipeno į koridorių, kur buvo sudėti visi augintinio daiktai. Tarp jų ir sausas pašaras. Mergaitė pasėmė saują grūdų ir pastebėjo, kad šalia pamazgų kibiro, kuris buvo kiek toliau, kažkas sujudėjo. Pamanė, kad tai varlė pro atviras duris įšoko, tačiau priėjus prie to sutvėrimo, įsitikino, kad klydo. Mažas, pilkas, užsimerkęs padarėlis bejėgiškai gulėjo ant šaltų grindų. Mažoji pirmą sykį pamatė pelės jauniklį. Šis sujudėjo ieškodamas šilto motinos kūno, bet tik parvirto ant šono. Dar per silpnas atsikelti. Dar aklas.
-Seneli ateik čia! Pažiūrėk.
-Ką radai? - jis pažiūrėjo į bejėgį padarėlį. - Pelė.
-Iš kur?
-Matai, kai ardžiau sieną, ko gero gūžtą užkliudžiau. Už tai ji ir slėpė savo vaikus. Matyt, vieną pametė.
Mergaitė nieko neatsakė, tik nukreipė savo mėlynas akeles į triušo indą ir jau siekė mažute rankute jo paimti, kad galėtų eiti iš čia.
-O, žiūrėk, jis ir plaukt moka, - bandė pajuokauti senelis. Smalsutė dirstelėjo per kairį petį ir pamatė kaip pilkas peliukas, įmestas į kibirą su pamazgomis, porą kartų bejėgiškai sumakalavo kojelėmis, bandydamas ko nors įsikibti, kad nenuskęstų... Daugiau žiūrėti nebenorėjo. Slėpdama akutes, nukiūtino į kambarį. Apsikabino nieko nesuprantantį baltą pukų kamuoliuką, susirangė lovoje ir pravirko. Ji suprato, kad vienaip ar kitaip mažučiui graužikui padėti negalėjo, bet buvo taip žvėriškai jo gaila...