Tas traukinys

Suolo atlošas jau mintinai išmoko mano nugarą,
Gyvenu aš traukinio kupė, sapnus pametęs ubagas.
Į mintis manas seniai jau įsirašė sriegiai, bėgiai,
Pasidėjęs galvą ant oda rišto valgiaraščio užmiegu.
Naktį daužos varnos, kartais atsidaro kupė durys,
Uždegu aš šviesą, o nepažįstami veidai išsišiepia ir žiūri.
Kartais atsibudęs randu ant priešais esančio minkštasuolio
Kitą žmogų gulintį, užkloju jį ir pats įsikniaubiu į patalą.
Jau nebeprisimenu, kada ir kas mane į stotį palydėjo,
Maršrutas nusitrynė nuo apmušalų, taip suokalbiškai tyli padavėjai.
Ir kartais, kai per daug ilgai žiūriu pro savo langą,
Man rodosi, kad tai ne aš keliauju,
                  o nuo manęs pabėgt mėgina dangūs.