Nemiegas

Gėla prisotintuos sapnuos
nuodingo žiemvėjo blaškyta
juoda nakties banga plakuos
į tavo auksaspalvį rytą.

Nubusk, prašau, surink rūkus,
nuskaidrink mano žvilgsnio tėkmę,
prabilk lietum, žiogais, meldžiu.
Arba nuglostymais tylėki.

Leisk įsitvert lyg dilgėlės
žydėjimo prie tavo vartų.
Leisk negalvot, kad vėl skaudės.
Kad vėl miegot nebuvo verta.