Juokdario šešėlis

Kartais jis tamsoje žongliruodavo šukėmis, tėvams sakydamas, kad yra menininkas. Jie nesupratę tikėdavo.
Pavasarį grodavo tirpstančiais varvekliais ir puodais, pilnais lipnaus rūko. Visas miškas aidėdavo nuo sustingusion žemėn įbesto kastuvo - puodus laidojo, kad nepasimestų, neišduotų, paslapčių kiauras dangtis, kad neištekintų už kadagių ar lietaus šuorų...
Kai sušildavo, gerdavo viskį pasislėpęs palėpėje. Tai toks mažytis kola skiedžiamas ritualas, į kurį telpa visas gyvenimas - amžinai matuoti,  daug pakelti, pilti į save, kiekvieną lašą sugerti žinant, jog mirsi, bičiuli, mirsi. Žinodavo jis ir tai, kad tik paskendęs minkštuose palėpės voratinkliuose trumpam patikės laime.
Kartais išgėręs viskio jis tamsoje žongliruodavo šukėmis, o kai švisdavo - juokdavosi iš mirties.