Baimė

Sekmadienis. Vieniša figūra klajoja miegančio miesto gatvėmis. Prieš kelias valandas senovinis rotušės laikrodis rodė vidurnaktį. Tokiu metu vasarą saulė ruoštųsi pasirodymui ir dangaus pakraštys nusidažytų purpurine spalva. Deja, dabar žiema. Tamsa netgi nesiruošė trauktis. Jauna moteris jautėsi lyg galinti ją apčiuopti, rodėsi kad ji skverbiasi į kievieną kūno dalį kartu su nenusakomu šalčiu. Vienatvės ir ramumos troškimas privertė Jundą išeiti iš savo šilto buto. Kambariokės tylus kvėpavimas ją varė iš proto. Gal netgi jau išvarė. Šitas pasivaikščiojimas girgždančio sniego taku, turi padėti atgauti sveiką protą. Junda niekaip nesuprato kodėl turi dalintis savo teritoriją su tokia beprote. Ji pedantė! Negalėdavai netgi padėti ne ten puodelį, negalėjai praeiti su batais per koridorių. Ydos sudarė jos charakterį. Ir tie nuolatiniai klausinėjimai, kamantinėjimai. Noras išsipasakoti savo apgailėtino gyvenimo dramas ir nenoras išklausyti kitų. Noras sulaukti besąlygiško pritarimo kiekvienoje idiotiškoje situacijoje. Galiausiai jos kvepavimas pradėjo vesti iš proto. Kad ir kokia graži, talentinga ar perspektyvi bebūtu ji visvien bus gyvenimo našta.
Šitokių minčių lydima Junda pajuto kažkieno žvilgsnius. Vėjas skaudžiai žnaibė veidą, nesaugumo ir nerimo jausmas kaustė kojas. Kiek įmanydama greičiau, trumpiausiu keliu ji skubėjo namo. Dabar jau nebe tik jautė kažkieno buvimą, bet ir girdėjo nuolatos artėjančius žingsnius. Savitvardos vedama ji prisivertė nebėgti, mintyse kaip mantra kartojo žodžius: jis yra tik paprastas praeivis, kaip aš; jis yra tik paprastas praeivis, kaip aš, bet kišenėje visvien laikė telefone surinktą numerį 112.  Likus keliems šimtams metrų iki namų jaunoji moteris nesiliovė girdėti žingsnius. Pažįstamo rajono aplinka jai suteikė jėgu ir Junda nusprendė patykoti savo persekiotojo. O kadangi buvo įžuli, tai nusprendė priblokšti savo persekiotoją. Junda prisėdo ant apsnigto siuoliuko. Juodas jos paltukas, tamsūs plaukai, šalikais ir pirštinėm apmūturiuota oda privertė ją išsiskirti iš žibinto ir sniego nubalintos aplinkos. Po kelių minučių jaunoji moteris pamatė vyro siluetą. Jis priartėjo prie jos, žvilgtelėjo  ir nuėjo. Jo veide atsispindėjo nuostabos ir dvejonės apie Jundos sveiką protą išraiška.  Vyras nuėjo tiesiai link moters namo. Ilgai netrukęs įžengė į jos laiptinę. Galbūt tai vienas iš daugelio jos kaimynų, o gal trumpalaikis nuomininkas. Šiais laikais jau nebeįmanoma sužiūrėti kas gyvena ar nebegyvena šalia tavęs.
Baimė beveik apleido Jundą. Moteris tiesiog juste juto kaip ji ją apleidžia. Pirmiausia atitirpo galva, rankos, visas kūnas. Ilgiausiai drebėjo kojos. Bet po keliolikos minučių naktinė keleivė atgavos ir jų valdžią.  Giliai įkvėpusi ji atsidūso ir privertė atsistoti. Baimei apleidus kūną tamsa vėl ėmė ją užvaldyti. Kambariokė tapo viso jos patirto siaubo ir apsvarstymų kaltininke. Jeigu ji nebūtų išvydusi dienos šviesos, jeigu gyvenimas nebūtų leidęs jai gimti, tuomet viskas būtų kur kas paprasčiau. Šitaip svarstė Junda rakindama buto duris. Tik įėjus pasijuto keistas puvėsių kvapas. Gal neišneštos šiukšlės, o gal irimo procesas jau prasidėjo. Dabar Jundai teliko nuspręsti ką ji darys su kambariokės kūnu ir kaip paaiškins jos dingimą. Gyvenimas būtų buvęs kur kas paprastesnis jeigu ji nebūtų gimusi.